Aušra prie Nemuno

Tipiškas sovietinės propagandos vaizdelis - kažkoksai bėdžius, matomai kunigų nužudytas, baisioje bažnyčioje.

Aušra prie Nemuno - propagandinis meninis filmas, sukurtas 1952 metais, į apyvartą išleistas 1963, t.y., kaip tik stalinizmo periodo pabaigoje. Filmas buvo išleistas tuo metu, kad dar ne iki galo buvo nuslopintas Lietuvos partizanų judėjimas.

Filmo režisierius - anoksai Aleksandras Faincimeris, rusų kino režisierius, kuris už savo kuriamą propagandą buvo net du kartus apdovanotas Stalino premija - t.y., aukščiausiu apdovanojimu, kurį anuomet gaudavo meno darbuotojai.

Scenarijaus autoriai - tokie Juozas Baltušis, pagarsėjęs žulikas ir Lietuvos išdavikas, o taip pat anoksai Jevgenijus Gabrilovičius, sovietų rašytojas, kuris jau buvo gavęs vieną Stalino premiją už propagandą.

Filmo siužetas - kaip kokie tai geri kolchozo kolūkiečiai bando kurti savo kolhozą, o jiems labai smarkiai dėl visko kenkia kažkokie tai kunigai, kuriuos valdo kokie tai blogieji Vatikano blogiečiai. Visas filmo tikslas toksai ir buvo - pavaizduoti, kaip blogi yra partizanai, bloga yra bažnyčia, o sovietų valdžia yra gera, ir visi tie kolchozai yra geri. Žodžiu, gana tipiška sovietinė propaganda, tik su ryškesniu pavarymu ant bažnyčios bendrai ir ant Vatikano konkrečiai.

Turim čia pastebėti, kad per visą Lietuvos okupacijos periodą išties Vatikanas buvo nuoseklus Lietuvos laisvės rėmėjas, pats pirmasis pradėjęs užgrobtai ir aneksuotai Lietuvai transliuoti laidas iš užsienio - tai buvo Vatikano radijo laidos. Vėliau būtent katalikų bažnyčia labiausiai platino laisvą žodį, leido katalikų bažnyčios kronikas, kur buvo aprašomi taip pat ir su religija nesusiję disidentų persekiojimai, ir taip toliau. Taigi, čia nenuostabu, kad sovietų propaganda visą filmą sukūrė apie tai, kaip blogi kunigai, o kolchozai geri.

Filmas peržiūros nevertas, nebent esate kažkoksai iškrypėlis arba istorikas, kas yra faktiškai tas pat.

Dar žr.

• Nemuno aušra - kažkokia žulikų partija, matyt pagal šitą filmą pasivadinusi