Atskirties magistralės

Atskirties magistralės - tai tokios didelio eismo, plačios gatvės, kurios yra tiek plačios ir tiek mažai pėsčiųjų perėjų turinčios, kad dėl jų egzistavimo atsiranda atskirtis tarp skirtingų miesto rajonų. T.y., gatvė atskiria dvi miesto dalis taip, lyg ji būtų nepereinama upė.

Pėstiesiems, norintiems patekti į kitą atskirties magistralės pusę, reikia arba eiti labai didelį atstumą, arba važiuoti nuosava mašina. Kitaip tariant, iš kokio nors vidutinio 50-100 metrų kelio pėsčiąjam atsiranda kelionė, kurios bendras ilgis pėstute ar automobiliu gali siekti pusę kilometro, kilometrą ar netgi kelis kilometrus.

Visiškai tipiški, bet ne vieninteliai atskirties magistralių pavyzdžiai - tai Geležinio Vilko gatvė, Šiaurinis aplinkkelis ir Ukmergės gatvė Vilniuje. Panašių atskirties magistralių nemažai yra ir kituose miestuose.

Kai miestas yra nelabai didelis, pvz., kaip Vievis, skersai jį einantis magistralinis plentas irgi suveikia kaip atskirties magistralė, tačiau neigiamas efektas čia gali būti dar didesnis - faktinis socialinis skilimas į dvi beveik nesusisekiančias gyvenvietes.

Atskirties magistralių tvarkymas yra labai paprastas - tiesiog įrengiant jose šviesoforais reguliuojamas perėjas, kurios būtų gana tankios, ne rečiau, kaip kas 300-400 metrų. Perėjų priešininkai paprastai aiškina, kad tokio tipo perėjos smarkiai stabdo transporto eismą, tačiau tai yra melas, kuris labai lengvai demonstruojamas skaičiavimais: pvz., Vievyje įrengus 6 perėjas, kurių kiekviena statistiškai pristabdys eismą vidutinėmis 20 sekundžių, bendras kelionės iš Vilniaus į Kauną pristabdymas sudarys tiktai 2 minutes, t.y., bus mikroskopiškai mažas. Tuo pat metu Vievio gyventojams 6 perėjos pakeistų gyvenimo sąlygas tiesiog kardinaliai.

Kitose vietose, kur yra galimybės, galima pėstiesiems įrenginėti ir kitokias perėjas, pvz., esančias žemiau ar aukščiau važiuojamosios dalies. Tačiau reikia turėti omeny, kad tokios perėjos yra kraštutinai nepatogios, o dalimi atvejų iš principo nepriimtinos labai didelei daliai pėsčiųjų, jei tik reikia kilti į viršų ar leistis žemyn. T.y., tiltai, kuriais reikia pakilti į viršų ar požeminės perėjos dažniausiai veikia tiktai kaip imitacinis sprendimas, kuris realiai problemos niekaip nesprendžia.

Vienintelis priimtinas tokių skirtingų aukštų sprendimo variantas - kur pėsčiųjų maršrutas eina nesikeičiančiame aukštyje virš magistralės arba po magistrale. Tai reiškia, kad magistralė arba turi eiti įgilintai, arba atvirkščiai - ant estakados.

Realių atskirties magistralių buvimas miesto teritorijoje yra geriausias miesto vadovų požiūrio indikatorius. Jei tokios magistralės egzistuoja ir yra neliečiamos - tai reiškia, kad visiškai visos kalbos apie sąlygų pėstiesiems ar dviratininkams gerinimą yra tiesiog veiklos imitacija.

Dar žr.

• Torpedinės sankryžos - kitas pėstiesiems nepatogaus ir pavojingo eismo projektavimo atvejis