Aromatizatoriai

Gi aišku, kai aromatizatoriai visokie, tai labai skanu ir maloniai kvepia, o ir kaina labai menka, tik vat efektai kartais kažkokie neaiškūs...

Aromatizatoriai - nuostabus naujųjų laikų chemijos išradimas - dirbtinis kvapas leidžia atsisakyti prieskonių ir net pakeisti tikrą maistą visokiomis atliekomis.

Gi vieni pirmųjų dirbtinių kvapų - tai vanilinas ir romo esencija, dar Tarpukariu išplitę, tačiau tarp populiariausiųjų - ir visokie mėsos, žuvies, vištienos, bet kokių vaisių ir daržovių aromatai, įtikinantys maisto tikrumu netgi ten, kur tikro maisto nei padujų. Chemijos pramonė ištobulėjo tiek, kad net rūkytai mėsai suteikia dūmų kvapą be jokių dūmų!

Tai žinoma, vertelgos šiąja chemija neabejotinai džiaugiasi ir platina ją visur kur papuola, o mes gi vis dažniau, ką nors bevalgydami, užduodame sau klausimą: ar tik nebus ir šitai koks padirbtas maistas?

Gi dar ant etikečių galim pastebėti dviejų rūšių užrašus: "natūralūs aromatizatoriai" ir "aromatizatoriai identiški natūraliems". Tai žinovai teigia, kad pirmos rūšies užrašas sukelia daugiau pasitikėjimo vartotojui, todėl tos pačios chemijos gamyklos perdirba natūralius produktus į naftos analogą ir sintezuoja tuos "natūraliuosius", šitaip įtikindamos naivius pirkėjus maisto tikrumu tenai, kur jo tikrai nerastumėt. Taip ir atsiranda visokie Fairy su "tikrų" citrinų kvapu...

Gi užtatai ir plinta pirkėjų nepasitikėjimas visokia chemija, nes niekad nežinai, ar nusiperki tikrą maistą, ar netikrą, mat jei dar prieš pusę šimtmečio tie aromatizatoriai buvo primityvūs, dažniausiai tik vaisiniai, tai dabar chemijos pramonė atkuria netgi daugumą subtiliausių subtilumų, kurių dėka retas maisto produktas išliktų nepadirbtas. Kadaise senovėj dar buvo laikoma, kad grybų kvapas yra esą nepadirbamas, tačiau chemija sako kitaip: nėra to, ko nepavyktų susintetint! Taip kad dabartinė pramonė puikiai gamina ne tik grybų, bet net ir žuvies, krevečių, mėsos, vištienos, bulvių, sviesto ir kitus kvapus. Bet kokiam tikslui.

O čia dar atsimenam iš senai tuos stebuklingus lašiukus, katrų Gariūnuose būdavo pirkti, specialiai, kad iš paprasto spirito pasidaryt kokią nors prabangią trauktinę, tai būdavo nusiperki mažą buteliuką su lenkiškais užrašais, supili bonkėn degtinės - štai tau ir prabangiausias brendis, joks žinovas nelabai atskirs, o kitą buteliuką - štai tau ir viskis, o trečią - štai tau ir puikiausias keglevičius. Pasirinkimas - pats didžiausias, įvairiausiam skoniui. Vat taip vat. Tai gal manot, kad ta lenkiška chemija buvo iš natūralių žaliavų?