Anestezija

Anestezija - čia kai dėl kažkokių priežasčių nustoja skaudėti, nes kažkodėl nervai kažkokie neperduoda skausminio signalo į smegenis. Paprastai būna dėl kokių nors psichiką veikiančių ar dar kokių nors medžiagų. Tuo pačiu dingsta ne tik jautrumas skausmui, bet ir kitiems dirgikliams - šilumai, lietimui ir pan..

Žodžiu, puikiai pažįstamas pojūtis, kurį prisimena kiekvienas, kas tik yra nuskausmintas pas kokį nors odontologą - žandas nutirpsta taip, kad seilės varva, o nieko nejauti. Būna taip dėl anestetikų, ale ir kitos medžiagos kažkiek taip veikia.

Kai kurios iš tų anestetinių medžiagų anestezuoja gana saikingai, kaip kad alkoholis, kurio gerai prigėrę, žmonės nelabai pajunta, kaip ką nors susimuša ar išvis susilaužo. Kitos gi gali nuskausminti tiek, kad išvis nieko žmogus nejaučia. Kaip pavyzdžiui, šitiek smarkiai nuskausmina visokie opioidai.

Dar, tiesa, būna psichinė anestezija, kai ne dėl kažkokių medžiagų nuskausminimas kyla, o dėl to, kad pas pacientą kažkaip smegenys pažeistos.

Anestezija psichiatrijoje

Aišku, psichiatrijoje anestezija būna apie kai kuriuos kitus dalykus - dėl to, kad smegenys pas pacientą dirba netinkamai. Pavyzdžiui, kai yra kokia isterija, tai būna kad plaštakos ar pėdos nejaučia nieko, nes tipo atseit nutirpo ir ten panašiai, nors viskas ten tvarkoje.

Atskirai išskiriama viena anestezijos rūšis, kur anestezuojasi smegenys: tada pas pacientą būna stuporas arba emocinis paralyžius. Toksai ištinka dėl labai stiprių emocinių sukrėtimų, pvz., žuvusios šeimos ar dar kažko panašiai baisaus.

Dar atskira anestezijos rūšimi laikoma sielvartingoji anestezija (lot. anaesthesia dolorosa psychica) - čia kai prie sunkios, dažniausiai endogeninės depresijos pas pacientą dingsta bet kokie jausmai aplinkiniams ir atsiranda absoliutus emocinio prarastumo jausmas. Šitas būna toksai stiprus ir skausmingas, kad pacientai neretai bando nusižudyti.