Alžyras

Alžyras - neaiški valstybė kažkur Šiaurės Afrikoje, palei Maroką, Libiją ir Tunisą, pagrindinai tiesiog Sacharos dykuma ir pajūris. Turi apie 45 milijonus gyventojų ir į visą Europą skleidžia daugybę emigrantų.

Savo plotu Alžyras didžiausia Afrikos šalis. Skaičiuojant plotą, jis yra didumo kaip pusė Europos Sąjungos, bet gyventojų tėra apie 45 milijonai, taip kad 10 kartų mažiau. O kadangi gyventojai didele dalimi skurdūs, o didelių išteklių tenai nėra, tai ir šalis tiesiog vegetuoja.

Faktiškai, apie Alžyrą išvis nėra ką pasakoti, jei ne tai, kad jis kadaise buvo Prancūzijos kolonija, kuri buvo tokia niekam tikusi, kad prancūzai jį pavertė branduolinių bandymų poligonu. Kaip tik tuo metu vyko kažkokia Alžyro revoliucija, kur vietiniai buvo sukilę prieš prancūzus.

Tai iš to sukilėlių siautėjimo ir prancūzų branduolinių bandymų kilo labai įdomi istorija: prancūzai sprogdino savo branduolines bombas teritorijose, į kurias veržėsi sukilėliai, galvodami, kad tais sprogdinimais sukilėlius atbaidys. Na, ir tai gal ir būtų natūralu, nes niekas nenori eiti į branduolinio sprogimo zoną, nes baisi jinai. Bet Alžyro laukiniai buvo tiek neapsišvietę, kad nutarė, jog žmonės iš principo tokių sprogimų sukurti negali, o kadangi tie sprogimai vyksta tenai, kur prancūzai, tai reiškia, kad patsai Alachas čia šitaip prancūzus baudžia.

Taigi, branduoliniai sprogdinimai suveikė, kaip trigeris, kuris išvis įjungė arabų sukilimą taip, kad galų gale prancūzams iš tenai teko bėgti.

O kadangi nieko gero iš savo sukilimo arabai nelaimėjo, nes be prancūzų šalis tik pasuko sparčiu judesiu į apačią, tai taip jie tenai dabar ir gyvuoja.

Ai, dar gal tik vienas geras dalykas apie Alžyrą: kadaise, kai čia valdė prancūzai, tai čia gimė ir užaugo toksai Albert Camus, kuris buvo labai žymus egzistencialistas, sugebėjęs dviprasmiškai aprašinėti ir fašizmą ir marą, juos sukergdamas į vieną ir tą pačią sąvoką. Jo "Maras" yra tokia visai įdomi, nors ir niūri knyga, pakliūnanti į geriausių visų laikų romanų tarpą.