Žalieji ežerai

Štai puiki Žaliųjų ežerų nuotrauka iš 1954 metų, kuri rodo, kad tais laikais gyventi buvo daug geriau, nes su mašina galima buvo kad ir į vandenį važiuoti, ir niekas nieko dėl to nesakė, nes visi žinojo: jei turi bent kokią nors mašiną, tai reiškia, kad esi komunistinės valdžios šulas.

Žalieji ežerai - toksai gamtos kampelis kažkur tolimame Vilniaus pakraštyje, vasaromis sutraukiantis tūkstantines žmonių minias, nes daug arčiau, negu Trakai, o visvien kažkoksai tai vanduo ir panašiai.

Kadaise Žalieji ežerai buvę visai net ne Vilniaus pakraščiu, o užum miesto esančia vietove, į kurią nusigaudavo nebent tie, kas turėdavo nuosavą mašiną. Ogi kai prie ruso buvo geriau, tai aišku, kad nuosavą mašiną teturėdavo tie, kas neblogai gyveno. Taigi, visai jau senais laikais, kai dar buvo gyvas Stalinas ar Chruščiovas, prie Žaliųjų ežerų vasaros metu pailsėti nuvažiuodavo gal tik visai jau partinė grietinėlė ar visokių centro komiteto veikėjų atžalos - kokie tai mažorai.

Tai laikui einant, po truputį keitėsi tvarkos - pirmiausiai buvo uždrausta mašinas statyti prie vandens ir ežero vandenyje jas plauti, paskui liepta statyti toliau esančioje laukymėje, paskui ir ten ėmė vietų trūkti, kad nereiktų žmonėms ilsėtis. O kad pėstieji nevaikščiotų - tai pėsčiųjų takai visvien nebuvo įrengti. Taip į sovietmečio pabaigą žmonės ėmė važinėti autobusais ir gerti tenai degtinę bei alų, myžti į vandenį, o taip pat rengti ir visokias muštynes.

Paskui gi vėl ėjo metai, vėl viskas keitėsi ir nors šaligatviai bei pėsčiųjų takai atkeliavimui iki ežerų neatsirado, bet visgi kažkaip gal ir pagerėjo, juolab ir girtuoklių bei chuliganų nelabai teliko.

Taigi, dabar aplink Žaliuosius ežerus sezono metu viskas užgrūsta mašinomis, žmonėms nėra kaip praeiti, nes šaligatvių ar takų niekas neįrengė, tačiau mašinų stovėjimas apmokestintas taip, lyg čia būtų Vilniaus centras.

Gero linkime jums poilsio, brangūs miestiečiai!