Šaraškė
Šaraškė, o pusiau oficialiai - Šaraškino kontora - Stalino laikais, o ir vėliau taip buvo vadinamos slaptos NKVD valdomos kalėjimo tipo mokslinių tyrimų ir projektavimo įstaigos, kuriose dirbdavo įkalinti mokslininkai, inžinieriai ir šiaip visokie techniniai darbuotojai. Vienas iš pirmų visokias šaraškes aprašė toksai Aleksandras Solženicinas, kuris buvo anų laikų disidentas.
Šaraškių tikslas buvo keliagubas:
- Uždaryti ir panaudoti visokius mokslininkus ir inžinierius, netgi jei jie nenori dirbti sovietų režimui
- Turėti mokslinių ir inžinerinių tyrimų institutus, kurie būtų slapti, ir iš kurių mokslininkai negalėtų pabėgti
Praktikoje į šaraškes uždarydavo ir sovietų režimui lojalius mokslininkus bei inžinierius - tiesiog dėl viso pikto, kad jie kažkur nedingtų. Visiems taip dirbantiems asmenims būdavo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, kurios pagal poreikį būdavo pratęsiamos. Bausmės realiai būdavo skiriamos tiesiog už nieką. Bet kadangi žmogus būdavo įkalintas, tai jį visada, jei tik prireiks, būdavo galima persiųsti į kokį nors konclagerį ar sunkesnio režimo paprastą kalėjimą.
Visokis šaraškės, nors ir buvo kalėjimai, bet turėdavo kiek laisvesnę tvarką, kaliniai galėdavo bendrauti tarpusavyje, jų nemušdavo (nes suprasdavo, kad mušimas, smurtas ir pan. kenkia protiniam darbui), maitindavo nesupuvusiu maistu ir panašiai. Tai dėl to kaliniai geriau sutikdavo likti šaraškėse ir dirbti komunistų režimui, bile tik nebūtų išsiųsti į paprastus kalėjimus. Kad toksai noras būtų stiprus, netgi planingai į šaraškes suvaromi inteligentai prieš tai būdavo bent kelias savaites ar kelis mėnesius palaikomi įprastuose kalėjimuose, po kurių jiems tos šaraškės imdavo atrodyti kaip koksai rojus.
Kaip šaraškės buvo organizuota labai daug įvairių mokslinių ir techninių įstaigų, kurios kūrė įvairius su ginklavimusi susijusius projektus. Apie II Pasaulinio karo laikus būtent kaip šaraškės buvo perorganizuoti didžioji dauguma konstruktorių biurų, kurie kūrė lėktuvus, laivus, ginklus, taip pat ir branduolinį ginklą, visokias raketas ir taip toliau.
Vėlesniais laikais dalis šaraškių išaugo ir tapo uždarais miestais, o kita dalis buvo perorganizuotos atgal į konstruktorių biurus, mokslinius institutus ir panašiai - tada jau šie būdavo vadinami pašto dėžutėmis.