Etilbromacetatas

Etilbromacetatas arba bromoacetinės rūgšties etilo esteris - taigi galgi pačios pirmosios iš visų visų ašarinių dujų, kurias išrado kokie tai prancūzai, katrie dar 1912 metais šitomis dujomis kovojo prieš visokias demonstracijas, mitingus, eitynes irgi kitokias riaušes, o jau šioms nuo to pirmą kartą pasistojo garsusis demokratinis klausimas: kaip apsisaugoti nuo ašarinių dujų?

Taigi štai paskui jau kai prasidėjo I Pasaulinis karas ir vokiečių kariuomenė sėkmingai prispaudė prancūzus, tai 1914 metais pastarieji ėmė ir susigalvojo panaudoti tas policininkiškas granatas su etilbromacetatu fronte, nors ir neleidžiama buvo fronte jų naudot, nes jau buvo pasirašytos kažkios tarptautinės sutartys, kad naudoti cheminio ginklo kare negalima. Tai kaip tai gavosi, kad vokiečiams jos nelabai ir pakenkė, bet štai jau pretekstas tai paskui išliko.

Štai taip ir matome, kad jokios sutartys neveikia, kai kažkam labai to reikia.

Tai užtat vokiečiai, kai pamatė tuos prancūzus su jų dujomis, tai ėmėsi reikalo išsyk rimtai ir užtai jau 1915 metais taip užvarė atsakomuoju chloru, o tada paskui prancūzai atsakė fosgenu, o tada jau dar paskui vokiečiai jiems atsakė ipritu taip, kad jau dar paskui prancūzai dešimtis metų gailėjosi, kad pabandė būti gudriais ir protingais, norėdami tomis savo ašarinėmis dujomis vokiečius išbaidyt.

Užtat paskui jau tas etilbromacetatas paaiškėjo besąs nors ir sėkmingai gana nuodingas ir nudusinantis visokius demonstrantus irgi riaušininkus neblogai, betgi kare tai irgi nuo to vienas-kitas kareivis pakliūdavo į kokį nors gydomąjį morgą.

Taip čia ir matome, kad etilbromacetatas yra svarbus istoriškai chemijos pasiekimų palikimo pėdsakas. Tai dar buvo kitas toksai irgi junginys, kur vokiečiai prieš Rusiją naudojo - ksililo bromidas, tai irgi nelabai...