Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Subskraibink Pipediją ant FB:

Allan H. Frey

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Allan H. Frey - buvęs General Electric mokslininkas, dirbęs Cornell University laboratorijose ir atradęs vadinamąjį Frėjaus efektą. Efekto esmė - specifinių dažnių ir moduliacijų radijo bangos gali būti detektuojamos tiesiai smegenyse, kaip manoma, vidinėje ausyje.

Pirminė Frėjaus efekto versija buvo supersilpnas šiluminis plėtimasis (įšylant garso receptoriams maždaug 0,000001 laipsnio Celsijaus temperatūra), tačiau po tyrimų, atliktų JAV ir Japonijos laboratorijose nustatyta, kad toks šiluminis plėtimasis yra maždaug milijardą kartų silpnesnis, nei būtinas garso detekcijai. Vėlesniais tyrimais nustatyta, kad detekciją vykdo neuronai, kurių sinaptinėse jungtyse atsiranda puslaidininkiai efektai, tiesiogiai paverčiantys moduliuotą mikrobangų signalą elektriniu signalu, sužadinančiu neuronus.


Allan H. Frey psichotroninio ginklo tyrimai

Pirminiai Allan H. Frey psichotroninio ginklo tyrimai paskelbti 1962 metais, vėlesni darbai parodė, kad specialiu būdu moduliuotas didelės galios signalas (~10W/cm2) gali permušti nervinius signalus, skirtus širdžiai, taip leisdamas sukelti aritmiją ir kitus sutrikimus. Dar vėliau buvo nustatyta, kad didesnio galingumo signalas leidžia pažeisti smegenų kraujo barjerą. Deja, šios galios spinduliuotė yra pernelyg galinga, kad būtų pritaikoma praktikoje, nes dėl aukštos energijos ji sukelia staigius nudegimus, panašiai, kaip mikrobangės krosnelės. Kiti tyrimai nustatė, kad specifinis signalas, sinchronizuotas su žarnyno peristaltika, leidžia panaudoti maždaug 100 kartų mažesnį galingumą, nei kiti fiziologinio mikrobangės spinduliuotės metodai, bet su sąlyga, kad apspinduliavimas bus pakankamai ilgas, vidutiniškai ne mažiau nei 2-3 valandos. Tai davė pagrindą klizmatrono sukūrimui. Deja, ginklas nepasiteisino dėl nestabilių poveikių: jis efektyvią diarėją sukeldavo tik apie 30 procentų tiriamųjų, tuo tarpu kitiems efektai būdavo silpnesni arba išvis minimalūs. Taip pat nepavyko pasiekti, kad ginklas suveiktų greičiau, nei per 60 minučių, todėl kariniam panaudojimui pripažintas netinkamu. Tuo pagrindu klizmatronas tapo daugiau naujųjų laikų mitu, nei tikrove.

Nepaisant nepakankamai sėkmingų fiziologinio poveikio tyrimų, buvo nustatyta, kad specifiškai parinktų dažnių mikrobangos leidžia gana selektyviai perduoti signalą konkretiems žmonėms, pagal rezonansinį kaukolės dažnį, kuris priklauso nuo kaukolės dydžio. Tarp atrastų poveikių buvo hipnotinės bangos, sukeliančios vieną ar kitą specifinę apspinduliuoto žmogaus psichinę būseną, garso signalo perdavimas tiesiai į smegenis radijo bangomis, taip pat skausmo receptorių stimuliavimas, efektyviai tinkamas demonstracijų vaikymui. Pastarojo tipo įrenginiai yra paprastesni, nes jiems naudojamos superaukšto dažnio radijo bangos (keli šimtai GHz), todėl galima naudoti galingesnį signalą, sukeliantį deginantį skausmą, bet neprasiskverbiantį į kūną giliau, kaip 1-2cm. Tokio aukšto dažnumo spinduliuotė nėra tinkama garsinio signalo perdavimui, tačiau yra didesnio kryptingumo, lengviau valdoma.

Didžiausia daugumos psichotronų problema - mažo kryptingumo spinduliavimas, kuris sukelia riziką, kad bus paveikti nesusiję žmonės arba savų pajėgų kariai. Taip pat problemas kelia labai didelio galingumo iš toli aptinkamas signalas, kuris leidžia efektyviai panaudoti radijo taikymo raketas, todėl psichotroninių ginklų naudojimas kare nėra efektyvus. Tačiau psichotronai gali būti naudojami civiliniame gyvenime neramumų malšinimui ir prevencijai, visuomenės nuomonės formavimui ir kitiems panašiems tikslams.


Dar žr.