Negatyvi simptomatika

Negatyvi simptomatika arba kaip kiti sako - negatyviniai simptomai - čia kai būna kokia nors šizofrenija ar dar kokia nors liga. Įprastu atveju negatyvi simptomatika - tai viskas, kas tik dingsta - ir judrumas, ir mąstymas, ir norai, ir jausmai, ir gebėjimas išvis ką nors suvokti, ir netgi pati asmenybė.

Čia visgi reikia suprasti, kad ta negatyvi simptomatika - tai nėra liga, o yra tik požymis, panašiai kaip skausmas: gali pradžioje truputį kažkur mausti, o paskui smarkiau skaudėti, o paskui dar labiau, o paskui jau visai labai, bet iš tikro tai reiškia, kad kažkokia kita liga yra. Gi kita vertus, negatyvi simptomatika rodo kaip vyksta degradacija, taip kad nagrinėti ją reikia, jeigu norit suprasti, kodėl Pipedija tokia durna. O dar yra pozityvi simptomatika, tai su ja - viskas atvirkščiai.

Žvelgiant apibendrintu žvilgsniu, negatyvi simptomatika pasireiškia visokiais simptomais ir sindromais, pradedant apatija, abejingumu ir vangumu, o visai sunkiais atvejais - tiesiog visokia silpnaprotyste ir stuporu. Paprastai skaitosi, kad jei jau simptomatika negatyvi, tai pacientui dažniausiai viskas tiktai blogės ir blogės.

Tai prie negatyvios simptomatikos pacientui išties ir blogėja, tik visgi kartais neretai dar būna toksai pagerėjimas - taip vadinamas priešmirtinis pabudimas, kur seni durnynų darbuotojai žino: jau atėjo laikas paciento išrašymui, kad ne ligoninei reiktų rūpintis paciento laidojimu, o kad kas nors kitas tuo pasirūpintų.

Negatyvinės simptomatikos stadijos

Paprastai gi negatyvinė simptomatika skirstoma į kelias stadijas, kurių kiekviena vis sunkesnė už kitą:

• Psichikos išsekimas - beveik tas pat, kaip ir asteninis sindromas, tačiau be jokių atsekamų priežasčių. Pacientas darosi dirglus, pavargęs, jam sunku dirbti netgi paprastus darbus, nieko nesinori. Nuotaikų kaita, vis keičiantis simptomams į nemalonius - irzlumą, nusiylimą ir t.t.. Stiprios emocijos trunka labai neilgai ir greitai užgesta. Susilpnėjęs paciento dėmesys, susilpnėjusi atmintis. Pacientas jaučia, kad jam trūksta jėgų viskam, netgi mąstymui.
• Subjektyviai suvokiamas savojo "Aš" pakitimas - pacientas jaučia, kad jis jau kažkoksai ne toks, kaip anksčiau. Prarasti gyvenim ir veiklos tikslai, viskas atrodo beprasmiška. Dinginėja paciento įgūdžiai, jam nesiseka, nesinori bendrauti su artimais žmonėmis, jie ima atrodyti kažkokie nesvarbūs ir svetimi. Pacientas jau nesijaučia savimi įprastose situacijose, jam viskas kažkaip ne taip. Savo paties asmenybės pokyčius šioje stadijoje pacientas suvokia labai aiškiai.
• Objektyviai nustatomi asmenybės pakitimai - pacientas nustoja bet kuo domėtis, užsidaro savyje, nustoja ko nors siekti, bendrauti, jo gyvenimas ima darytis monotonišku. Pasireiškia nenoras jokioms naujovėms. Aplinkiniai aiškiai pastebi, kad pacientas tapo blankus, neįdomus, nunykęs - "ne toks, kaip anksčiau". Ima reikštis neigiami bruožai - priekabumas, smulkmeniškumas, grubumas, negebėjimas suprasti aplinkinių. Pats pacientas šioje stadijoje nustoja pastebėti savo paties pokyčius - jam ima atrodyti, kad viskas taip ir turi būti, o tik aplinkiniai kažko kabinėjasi.
• Asmenybės disharmonija - iš esmės, jau kažkas tokio, kaip blanki psichopatija, tik ne ankstyvoje stadijoje susidariusi, o kaip ligos pasekmė. Simptomatika čia panaši, tik kad kliedesiai banalūs ir nykūs, o pacientas labai prognozuojamas, nuolat darantis tą patį per tą patį ir be jokių naujų idėjų. Tarp ryškesnių variantų:
  • Teofrasto sindromas (pagal vieną iš Platono mokinių - Teofrastą, kuris aprašė šitą elgesį): vyresnio amžiaus pacientas ima neadekvačiai seksualiai elgtis, ieškodamas meilužių ir visokių naujų pažinčių. Tipiniai atvejai - visokie išsipuošę ir išsidažę 60 metų meilės deivės ir donžuanai, kurie galvoja, kad studentes ir studentus visokius suvilios. Jokių aiškesnių emocijų tokie asmenys neturi, o tiesiog yra užsivedę ant sekso, kaip fiziologinio dirgiklio. Puošimasis, jaunesnių asmenų elgesio ir stiliaus pamėgdžiojimas šiuo atveju - pilnai imitacinis.
  • Įgytoji šizodizacija arba vėlyvasis autizmas (nepainioti su įprastu autizmu) - kai pacientas visiškai ima atsiriboti nuo aplinkinių, susikuria savo mažą ir primityvų asmeninį pasaulėlį, kuriame ir fantazuoja, visiškai ignoruodamas aplinkinius. Būdingas totalus empatijos išnykimas ir regresavę socialiniai įgūdžiai - pacientas nustoja sveikintis su kitais žmonėmis, nustoja bendrauti, nesišypso, nesupranta humoro, tačiau labai jautriai reaguoja, jei kas užkabina kažką asmeniško, pvz., pasako jam, kad jo supuvęs kaktusas, augantis ant palangės, turėtų būti išmestas į šiukšlių dėžę. Panašiu užkabinimo atveju paciento reakcijos gali būti tiesiog nenormaliai piktos. Būdinga, kad pacientas pasižymi absoliučiu nejautrumu aplinkiniams - pvz., kavinėje, kai kokia nors supermama padės kūdikį ant kėdės, toksai pacientas gali kūdikį tiesiog nuo kėdės numesti ant žemės, o pats ant tos pat kėdės atsisėsti ir imti valgyti, lyg niekur nieko.
  • Atvirkščias autizmas arba regresinė sintonija - čia panašus negebėjimas jausti jokios empatijos, kaip ir autizmo atveju, tačiau su priešinga simptomatika - pacientas ne užsidaro, o visiškai atsiveria aplinkai, visiškai neadekvačiai. Būdingos visokios nesąmoningos kalbos, pvz., su nepažįstamais žmonėmis ima kalbėti apie tai, kokio storumo buvo jo tik ką prieš minutę iššiktas šūdas. Elgesys irgi neadekvatus ir pažeidžiantis bet kokias elgesio normas - gali, pvz., nuogas išeiti į gatvę ir nesuprasti, kas čia aplinkiniams nepatinka.
• Energijos potencialo sumažėjimas arba dingimas - čia jau prasideda pilnavertė šizofrenija: pacientas, nors dar gali ir turėti visus įgūdžius ir žinias, nustoja domėtis bet kuo. Emocijos dingsta, elgesys praktiškai visose situacijose pasidaro iš serijos "nedarysiu, nes nėra prasmės". Ima silpnėti asmenybiniai požymiai, pacientas darosi kaip visai bukas robotukas. Prasideda nesuvaldomos problemos paciento darbe - jis ima dirbti tiek prastai, kad praranda darbą, o naujo darbo ir neieško, tad gana sparčiai degraduoja.
• Asmenybės lygio kritimas - paciento asmenybė ima dingti, žmogus jau nieko neįstengia net galvoti. Veikla ir interesai apsiriboja visišku minimumu - kur pavalgyti ir išgerti. Apie jokius ateities dalykus, netgi apie kitą dieną pacientas negalvoja. Pastebimi intelekto kritimo požymiai - kalbos visiškai nekonkrečios, abstrakčios, nenešančios jokios informacijos.
• Asmenybės regresija - pacientas praranda savo asmenybinius bruožus, visiškai regresuoja, pasidaro panašus į visišką amebą, kuri niekuo nesidomi, nieko nenori prisiminti ir neprisimena ir kuriai viskas poxui iki tiek, kad ji nei negalvoja apie visiškai nieką.
• Amneziniai sutrikimai - su atmintimi pacientui ima darytis nekas. Dar mąstymas iš principo gali veikti, tik vat užsimiršta vis daugiau, o ypač sunku prisiminti ka-ką neseniai įvykusio. Gebėjimas ką nors naujo išmokti praktiškai pilnai prarandamas. Čia dar du požymiai:
  • Ribot dėsnis arba retrogradinė amnezija: pirmiausiai užmirštami nauji įvykiai, paskui kiek senesni, o jau visai sunkioje stadijoje imama užmiršti senus dalykus. Pacientas gali neprisiminti, ką jis veikė vakar, blogai prisiminti, ką veikė prieš penkerius metus, tačiau pakankamai daug ir gana detaliai papasakoti apie savo jaunystės įvykius. Ilgainiui užmirštamų įvykių kiekis vis didėja, kol paciento prisiminimai išsitrina visiškai.
  • Fiksacinė amnezija: pacientas gali gana ilgai galvoje išlaikyti senus įvykius, senas pažintis ir t.t., tačiau visiškai neprisiminti, ką darė prieš kelias minutes. Pacientai nesugeba nieko išmokti, nieko įsiminti, tačiau sena atmintis lieka. Daugelis tokių pacientų gali neblogai suprasti, kad išties turi bėdų su atmintimi.
• Visiška silpnaprotystė - atmintis didžiąja dalimi prarasta, likę kažkiek vaikystės atsiminimų, prarastas gebėjimas mokytis, asmenybinių bruožų jau seniai nėra, loginis mąstymas neegzistuoja, emocijos visiškai primtyvios, pvz., didelis džiaugsmas, jei gydytojas duoda saldainį ir ašaros, jei gydytojas subara.
• Psichinis marazmas - prarandamas gebėjimas kalbėti, suprasti aplinkinių kalbą, neatpažįstami artimi žmonės, žmogus pavirsta į daržovę. Su tuo dažnai prasideda ir fizinis marazmas - pacientas apstoja maitintis, nustoja judėti, prasideda lokalūs nervų sistemos pažeidimai (paralyžiai, nejautros zonos ir pan.), vidaus organų distrofija, pragulos, išsekimas, sutrikęs kvėpavimas, o paskui ir dėl to prasidedantys lėtiniai plaučių uždegimai, o jau tada gydymas galų gale pereina į gydytojo patoanatomo rankas.

Reikia pasakyti, kad vangioji šizofrenija gali būti diagnozuojama dar netgi nepasiekus pirmosios negatyvios simptomatikos stadijos, nes pati galimybė pasiekti pirmą stadiją - tai jau patikimas simptomas, kad pacientas serga vangiąja šizofrenija.