Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
Subskraibink Pipediją ant FB: |
Priešmirtinis prabudimas
Priešmirtinis prabudimas, priešmirtinis prašviesėjimas, priešmirtinė remisija - specifinė gili remisija, būdinga schizofrenijai, ypač paranoidinei jos formai. Dažnesnė pacientams, susirgusiems schizofrenija vidutiniame ar vyresniame amžiuje. Kai kada laikoma atskira, progredientinei šizofrenijai būdinga apokalipsės forma.
Priešmirtinė remisija pasireiškia tuo, kad likus neilgam laikui iki paciento mirties, jam sugrįžta mastymas ir atmintis, schizofrenijai būdinga simptomatika staigiai nunyksta, baigiasi haliucinacijos, ligonis ima prisiminti praeities įvykius, blaiviai vertinti savo padėtį, etc.. Ryškūs staigaus ir nepriežastingo pasveikimo simptomai pastebimi ne visais atvejais, tačiau daugelį kartų dokumentuoti.
Pastebima, kad prašviesėjimas neretai ištinka pacientus, esančius netgi vidutinėje ir sunkioje būklėje, įskaitant ir stabilų ilgai trunkantį oneiroidą, amenciją, prieblandines būsenas, soporą ir komą.
Priešmirtinio prašviesėjimo patogenezė
Priešmirtinė remisija nebūdavo pripažįstama klasikinės (Emil Kraepelin) mokyklos (nors vėlyvuosiusose jo darbuose visgi pripažinti stabilios ir gilios remisijos atvejai, dalinai - siekiant paaiškinti būtent priešmirtinės remisijos faktus). Šiuolaikinėje psichiatrijoje priešmirtinė remisija laikoma vienu iš giluminių prieštaravimų, neigiančių fiziologinę schizofrenijos kilmę: tuo atveju, jei schizofrenija kiltų dėl smegenų fiziologinių pažeidimų, priešmirtinė remisija vargu, ar galėtų pasireikšti.
Kita vertus, priešmirtinės remisijos atvejai nėra pakankamai ištirti ar atsieti nuo kitų remisijos atvejų, taip pat nėra ir patikimos statistikos bei atitinkamų fiziologinių tyrimų, kurie leistų identifikuoti priešmirtinę remisiją (atskirti ją nuo kitų remisijos atvejų), kaipo tokią, pacientui dar nemirus. Esminis pastebimas skirtumas - tik tai, kad priešmirtinė remisija būna labai staigi ir gili, be išankstinių būsimo pagerėjimo požymių: tiesiog būna taip, kad į aplinką seniai nereagavęs pacientas vieną dieną atsikelia ir ima bendrauti, o dar ir kliedėt nustoja.
Priešmirtinės remisijos atvejai nėra paaiškinti, kartais keliama prielaida, kad tai psichofiziologinė apsauginė reakcija: pasąmonė, pajutusi artėjančią mirtį, priverčia mobilizuotis sąmonę, taip kuriam laikui grąžindama žmogui adekvačią psichinę būseną.
Kaip manoma, panašūs apsauginiai pasąmonės mechanizmai gali būti priežastimi, dėl kurios kai kuriems pacientams padeda insulininis šokas - anie irgi priešmirtinėje būsenoje kažkaip ima ir atsipeikėja, o kliedesiai netikėtai pasibaigia. Tiesa, ir tokie atvejai nėra labai tipiški, tad čia irgi lieka daug spėlionių. Tik tiek, kad kai insulino koma nemirtina, tai jei jau remisija kyla, tai ji nepasibaigia letaline baigtimi.
Diferencialinė diagnozė ir prognozė
Svarbu diferencijuoti priešmirtinį prašviesėjimą nuo kitų remisijų: po priešmirtinio prašviesėjimo pacientas gana greitai numiršta, dažniausiai per kelias dienas ar savaites. Tais atvejais, kai letalinė baigtis paciento neištinka ilgiau kaip 2-3 mėnesius, vietoje priešmirtinio prašviesėjimo reiktų nagrinėti įprastos remisijos atvejus.
Dėl to, kad priešmirtinis prašviesėjimas gali sudaryti įprastos remisijos įspūdį, esant staigiai remisijai, ypač iš vidutinio sunkumo ar sunkių būklių, pacientas neturi būti išrašomas iš stacionaro, nes yra rizika dėl letalinės baigties, kurios daugeliu atvejų būtų įmanoma išvengti, jei pacientas būtų gerai prižiūrimas.
Pastebima tendencija, kad kai kurios iš ligoninių priešmirtinį prašviesėjimą žymi kaip išgijimą ar remisiją ir kuo skubiau stengiasi pacientais atsikratyti, kad nereikėtų jų gydyti ir paskui, jiems numirus, tvarkyti daugelio biurokratinių reikalavimų. Tai netinkama praktika, todėl rekomenduojame, pastebėjus staigią remisiją, gydymą stacionare pratęsti bent 2-3 mėnesiams, o nesant galimybės tokiam ilgam pratęsimui, atidėti paciento išrašymą mažiausiai 3-4 savaitėms.
Prognozė sunki. Daugeliu atvejų pacientai, kuriuos ištinka priešmirtinis prašviesėjimas, turi išsivysčiusius sunkius vidaus organų pažeidimus, bendrą išsekimą, todėl letalinės baigties tikimybė aukšta. Nepaisant to, stiprios palaikomosios ir reanimacinės priemonės gali prognozę pagerinti.