Apokalipsė

Apokalipsė - viso ko pabaiga, kai sugriūna visas pasaulis ir taip toliau. Gi tuo tarpu šizofrenijos atveju būna, kad sugriūna visi šizofreniški kliedesiai. Dar čia būna ir kokia nors pasaulio pabaiga, apie kurią būna apokaliptiniai kliedesiai, kurie kažkodėl vis neišsipildo.

Apokalipsė, kaip kliedesių griuvimas

Prasidėjus apokalipsei, gražus ir aiškus šizofreniko pasaulis, atsiradęs apofenijos metu, ima griūti. Gaunasi kažkas panašaus į tremą, tiktai atvirkščiai: viskas pacientui buvo aišku, bet staiga ima darytis neaišku, kažkodėl vėl atsiranda nauja prasmė, kuri seniai buvo užmiršta per kliedesius, o pasaulis paaiškėja besąs ne toks, kaip pacientas įsivaizdavo.

Būdinga, kad apokalipsės metu kuriam laikui ima ryškėti grubi, defektyvinė simptomatika - pacientas praranda emocingumą, jį gali apimti ir depresyvinės nuotaikos, kuriam laikui netgi gali rastis demencijos požymiai.

Priklausomai nuo eigos, apokalipsė gali reikšti ir ligos palengvėjimą (pacientas iš kliedesių grįžta į realą), ir pasunkėjimą - jei prasideda haliucinacijos, rodančios psichozės pradžią.

Savo esme apokalipsė atitinka slopstančių kliedesių stadiją, o pasibaigia rezidualiniais kliedesiais, dar vadinamais inkapsuliacija. Pastaruoju atveju kliedesiai taip ir pasilieka, tačiau apribotame, gana neaktyviame pavidale, tad pacientas vėl ima mąstyti. Kita vertus, jei jau inkapsuliacija liko, tai sekantis šizofrenijos priepuolis jau būna sunkesnis, o jam pasibaigus, paciento būklė lieka blogesne.

Atskiru apokalipsės atveju galima laikyti priešmirtinį prabudimą, kuris pasitaiko prie itin sunkių, progredientinę eigą turinčių paprastosios šizofrenijos atvejų: čia galima tarti, kad apokalipsė atėjo po didesnę dalį gyvenimo trukusios lėtinės apofenijos.