Derealizacija

Derealizacija - toksai pojūtis, kad pasaulis kažkoksai nerealus, gal netgi kokia nors Matrica išvis, o gal šiaip kažkokia iliuzija. Aišku, tipiškas simptomas - neretai prie kokios nors šizofrenijos ar isterijos pasitaikantis.

Pacientą tarpais ar nuolat būna apėmęs jausmas, kad visas pasaulis aplink jį yra kažkoksai nelabai realus, blankus, neryškus, sustingęs ir negyvas - toksai lyg būtų kokia tai dekoracija, o ne kažkas tikro. Pacientams visokie daiktai nustoja kelti emocijas, estetinį pasitenkinimą. Pvz., nusipirkęs kokį nors naują daiktą, pacientas juo nesidžiaugia ir klausia savęs, o ar vertėjo jį pirkti, nes nėra jokios prasmės, jokio džiaugsmo, jokio malonumo?

Panašiai pacientas apstoja reaguoti ir į aplinkinius žmones: kažkada buvę artimais, šeimos nariai ir draugai ima darytis panašiais į kažkokius robotukus ar šiaip beveidžius, abstrakčius asmenis, kuriems nieko nejauti.

Sunkesniais derealizacijos atvejais pacientą ima kamuoti ir specifiniai simptomai, dažnai einantys visame komplekse:

• Deja vu - kai atrodo, kad kažką jau matė anksčiau
• Deja vecu - kai atrodo, kad kažką pergyveno anksčiau
• Deja entendu - kai atrodo, kad kažką girdėjo anksčiau
• Jamais vu - kai atrodo, kad mato kažką naujo
• Jamais vecu - kai atrodo, kad pergyvena kažką naujo
• Jamais entendu - kai atrodo, kad girdi kažką naujo

Visi šie simptomai rodo, kad pacientui arba visokios situacijos atrodo jau patirtos, nes yra prarastas emocinis pasaulio suvokimo pagrindas ir telikęs mechanistinis vertinimas, arba priešingai - atrodo nepatirtos, nes anksčiau būdavo kažkokie jausminiai dalykai, o dabar jų nėra.

Taip pat būdingas ir laiko tėkmės pojūčio pasikeitimas: laikas atrodo arba nenormaliai pagreitėjęs, arba nenormaliai sulėtėjęs.

Būdinga, kad derealizacija dažnai eina kartu su depersonalizacija, o pasitaiko esant depresijai, šizofrenijai ir panašiai. Esant staigiam derealizacinio sindromo išsivystymui, pacientas paprastai patiria pasimetimą, baimę, motorinį sužadinimą.