Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
| Subskraibink Pipediją ant FB: |
Narkomanai
Narkomanai - asmenys priklausomi. Paprastesniu atveju būna priklausomi nuo visokių narkotikų, o dažnai - dar ir nuo alkoholio bei tabako. Tačiau dar neretai pastebima, kad yra ir gudresnių, kurie įvairiais būdais pasikoreguoja savo fiziologiją taip, kad narkotinės medžiagos imtų gamintis organizme pačios, o taip jau ir susireguliuoja elgesys specifiniais būdais.
Nors dauguma ir painiojasi apibrėžimuose, kas gi tas narkomanas yra, o kas yra tikra narkomanija, visgi sutarti galima dėl vieno: jau kai sėda ant heroino, žmogus būna prarastas. Išgijimo atvejų nepasitaiko, geriausiu atveju (bet ir tai labai retai) - ilgalaikė, kelių metų trukmės remisija, po kurios vėl atkrintama ir vėl pradedama kaip anksčiau.
Kaip tampama narkomanu
Narkomanais dažniausiai tampama iš smalsumo, o scenarijus dažniausiai irgi paprastas: pradžioje alus, sidras, cigaretės, o paskui - nekaltai atrodanti žolė. Gi dyleris ir kiti žolę rūkantys paskui pasakoja tą patį: žolė gi nei pripratimo sukelia, nei kažkokių abstinencijų, mažiau kenkia už alkoholį, tai kodėl gi ji draudžiama?
Kitas žingsnis būna įvairios tabletės ar miltukai, kaip kad ekstazi, amfa ar dar kažkas, o galų gale auka pabando ir heros. Ir čia jau kelias be galimybės grįžt atgal: pavienė dozė pakeičia fiziologiją ir padaro riebų imprintingą smegenyse, dėl ko absoliuti dauguma nors kartą heros pabandžiusių tampa narkomanais ir gyvenimą baigia įprastu būdu.
Tiesa, gal netgi dar dažniau hera pakišama paprastuoju būdu: nuolatiniam žolės rūkytojui į tą žolę įmaišoma dozė. Arba dozė pakišama kokių nors miltukų uostytojui. Taip ar anaip, šitai suveikia kuo puikiausiai, nes net ir ne savo noru heros pavartojęs žmogus pilnaverčiu narkomanu tampa greitai ir labai užtikrintai.
Reikia pastebėti, kad daugelis debilavotų antinarkotinių propagandistų čia išties daro puikią paslaugą narkotikų prekeiviams: kaldami visokius kliedesius apie į veną besileidžiamą žolę, nuo jos išprotėjančius, žudikais, vagimis ir bomžais tampančius žmones, sukelia gilų nepasitikėjimą savo pačių pezalais visiems bent kažką žinantiems žmonėms. Taip ir iškasama duobė realiai informacijai: nusprendę, kad antinarkotiniai kliedesiai apie marichuaną yra bulšitas, nepatyrę malonumų ieškotojai lygiai taip pat skeptiškai ima žiūrėti į kalbas apie heroino realybę. Atatinkamai smalsumas nugali, o Hera randa naują auką.
Realūs heroininiai narkomanai
Pirmiausiai čia vertėtų tarti, kad pilnavertę sunkią narkomaniją sukelia opiatai: šių pabandžius, žmogaus fiziologija labai sparčiai ima keistis. Skausmo jutimo mechanizmas jau po pirmos dozės pažeidžiamas nevaikiškai, tik apkvaitęs mėgėjas to nepastebi. Tipinis scenarijus po pirmos dozės visada yra toksai tipinis: "apsirgau gripu, persišaldžiau, todėl savaitę laiko gulinėjau namie". Šviežiai pagamintas narkomanas negali nei patikėti, kad pirma dozė sukėlė savaitę besitęsiančias lomkes, todėl pasakoja visiems apie tai, kaip jokių lomkių nebūna, kaip viskas gražu ir kaip jis dar gali mesti, nes esą dar nei nepradėjo išties.
Praktika rodo, kad virš 70 procentų vieną dozę heroino išbandžiusių narkomanų antrą dozę išbando jau per pirmus 6 mėnesius. Taip pat praktika rodo, kad virš 98 procentų žmonių, kurie heroiną yra bandę 3 ar daugiau kartų, per artimiausius 2 metus ima vartoti tą patį heroiną ne rečiau, kaip kartą per dieną. Čia tiesiog buka statistika. Iš jos kyla kita išvada: heroinas moka laukti - vieną kartą pabandęs, anksčiau ar vėliau tapsi pilnaverčiu narkomanu, net jei ir sugebėsi metus ar kelis ištempti nevartojęs.
O jau perėjus prie sistemos, kai vartojimas tampa dažnesniu, kaip kartą per savaitę, kyla stebėtinai didelis pinigų poreikis: viena dozė prasčiausios kokybės brudo kainuoja bent keliasdešimt litų, tuo tarpu lomkės darosi nepakeliamos. Nuo vartojimo kartą per savaitę iki vartojimo kelis kartus per dieną narkomanas pereina per kelis mėnesius, o tam reikalingų pinigų kiekis jau sudaro keleriopai daugiau, nei gali uždirbti vidutinis Lietuvos pilietis. Pridėjus tai, kad dėl narkotikų vartojimo narkomanai uždirbti tiek nesugeba, nes darbo niekur neranda (o jei randa, tai labai greitai būna išmetami), galima padaryti aiškią išvadą: telieka vogti arba užsiimti prostitucija.
Čia dar reikia paminėti, kad apdujusiose smegenyse, nuolat kamuojant klaikiems skausmams, nieko žmogiško narkomano smegenyse nepasilieka, tad narkomanės moters, kuri nevogtų ir nesitratintų už pinigus - nerasit. Kaip ir narkomano vyro, kuris nevogtų ir nesitratintų už pinigus. Tarp kitko, garantijos dėl homoseksualizmo vyrams čia siekia lygiai 100 procentų, nes narkomanams tai vienintelis būdas kaip nors legaliai užsidirbti pinigų. Aišku, tik tol, kol organizmas nesupuvo iki tokios būsenos, kur ant tavęs jokiam gėjui nepasistotų.
Aišku, kad tokioje stadijoje narkomanas jau žmogiškumo nelabai teturi, tad tokios sąvokos, kaip sąžinė jo galvoje nelieka iš principo. Meluoti belenką, vogti iš geriausių draugų ar šeimos - dalykas įprastas, o ir pageidautinas narkomano požiūriu: skirtingai, nei koks nepažįstamas praeivis, giminaitis ar buvęs draugas jo už tai nesubalados iki sąmonės netekimo. Ir galimai policijai nepriduos.
Žinoma, apie tas venerines ligas, hepatitą, furunkuliozes, AIDS, pažeistus inkstus bei kepenis ir krūvas kitų didesnių ir mažesnių susirgimų, kuriuos narkomanas pasigauna labai greitai - kalbėti neverta. Ir taip visi žino. Tarp kitko, galutinėse stadijose narkomanus atpažinti labai lengva: liesi, išblyškę, neretai spuoguoti, atrodantys ligotai, nors dar jaunyvo amžiaus.
O jau paskui, kai visas reikalas dar labiau pablogėja, narkomanams telieka vogti magelius iš mašinų ir apiplėšinėti bobutes. Reikia pasakyti, kad tokioje stadijoje narkomano organizmas jau būna pakankamai išsekęs, kad geras spyris iš kojos į veidą jį gali nuvaryt į kapus (tą verta prisiminti besiginantiems nuo narkomano užpuolimo: netyčia gali būti apkaltintas žmogžudyste). Kita vertus, patys narkomanai tai puikiai supranta, todėl nešiojasi peiliukus ir juos pavartoja nelaukdami, kol įspirsi. Juoba kad smurtinių susidūrimų patirtį narkomanai paprastai turi kokį melejoną kartų didesnį, nei jų aukos.
Klasikinis variantas - kai narkomanas prisėlina iš nugaros, duria peiliu ir iškrausto kišenes. Nužudyti žmogų dėl šimto litų - niekai, kai lomkės varo iš proto. Kitas variantas - laiptinėje kam nors papurkšti į veidą dujomis ir vėlgi iškraustyti kišenes. Arba trenkti kokiai bobutei per galvą maišiuku, kuriame yra akmuo ar pusplytis. Ir iškraustyti rankinuką. Ir taip toliau, ir taip toliau. Visgi, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dažnesnis narkomanų taikinys - tai tiesiog visokios mašinos, butai, parduotuvės, keliautojų krepšiai stotyse, visokie vaikai, einantys namo iš mokyklų ir taip toliau.
Heroininių narkomanų gydymas - praktiškai beviltiškas reikalas. Pagijimo nebūna - būna tik remisija, kai narkomanas nevartoja narkotikų kelis mėnesius ar, geresniu ir retesniu atveju - kelis metus. Bet kaip patys narkomanai ir sako, narkomanu lieki iki gyvenimo pabaigos, nes atkristi gali bet kada.
O gyvenimo galas paprastai pas narkomannus ateina greitai: heroino atveju dažniausiai per 3-6 metus nuo momento, kai pirmą kartą pavartota. Mirties priežastys dažniausiai dvi: viena - tai įvairios ligos, pradedant trombozėmis ir baigiant AIDS, o kita - tai perdozavimai irba apsinuodijimai įvairiais narkotikų surogatais.
Kitos narkomanų rūšys
Galų gale, nors opiatai ir yra pagrindinis narkomanijos šaltinis, reikia pasakyti, kad yra ir kitų narkomanijos rūšių. Pakankamai daug, kad sunku būtų ir išvardinti.
Pavyzdžiui, žolės rūkytojai ilgainiui irgi tampa narkomanais, nors ir nelabai pavojingais: per metus ar kelis kasdienio vartojimo smegenys persikreipia tiek, kad toksai žmogus neįstengia grįžti realybėn. O jei pabando, greitai tokį norą praranda dėl klaikios paranojos ir nerealumo jausmo. Būtent tokį smegenų persikreipimą narkologai vadina psichologiniu pripratimu, todėl daugelis galvoja, kad tai koks lengvas reikalas. Bet šito patirti jums nelinkėtumėm, nes nuo schizofrenijos tai nelabai tesiskiria.
Jau šiais laikais primirštas atvejis - citramonas, kuris senais laikais, kai nebuvo narkomanijos, tas narkomanijas sukeldavo visokioms bobutėms. Prieš pusę šimtmečio mat citramonas buvo pagrindinis vaistas skausmingų mėnesinių, PMS ir visokių klimakterinių reiškinių atveju. Tačiau medikamentų kombinacija ten būdavo tokia, kad po ilgo vartojimo moteriškės sėsdavo ant citramono nevaikiškai: pabandžius kokią dieną nevartoti, galvasopės, silpnumas ir kaulų laužymas imdavo varyt iš proto. Gelbėdavo jas tiktai tai, kad citramono būdavo pilna vaistinėse, o kainavo jis kapeikas. Kas įdomiausia, euforijos citramonas nesukelia. Tiktai abstinenciją.
Galų gale neužmirškim ir alkoholikų, kurie savo esme yra tie patys narkomanai, tiktai kad prie etilo alkoholio pripratę. Lyginant su heroinu, alkoholis yra silpnas narkotikas, lomkės nuo nevartojimo - irgi silpnos. Lyginant. Bet iki ko sunkesniais atvejais priveda - irgi puikiai žinom - balti arkliai yra liūdnas reikalas, o bomžai irgi daugeliui matyti ne kartą.
Dar reikia pasakyti, kad yra ir gudresnių atvejų, kai švelnios narkomanijos išsivysto dėl fiziologinių pokyčių organizme. O pokyčiai sukeliami sąmoningai atliekant vienus ar kitus veiksmus. Tipiniai atvejai yra du: adrenalino fanatai ir kultūristai. Pirmieji pripranta prie dopamino ir adrenalino, išsiskiriančio, kai baisu. Antrieji pripranta prie endorfinų, kurie išsiskiria dėl ilgų intensyvių fizinių apkrovų.
| ||
| Opioidai: | | |
| Psichodelikai: | | |
| Stimuliantai: | | |
| Kiti visokie: | | |
| Dar skaitinių: | | |
