Schizoafektinis sutrikimas

Schizoafektinis sutrikimas, o kaip Lietuvoje dažniausiai sako - šizoafektinis sutrikimas, kur sunku pasakyti, ar kokia tai kokia schizofrenija, ar tai bipolinis sutrikimas su kažkokia vangiąja šizofrenija persimaišęs, ar tai išvis kažkokia neurozė su kažkuo persimaišiusi. Galimai netgi tipinė isterija su bipoliniu sutrikimu.

Tiesiog būna tokių atvejų, kur nelabai gaunasi suprasti, kas tai yra: lyg ir panašu į šizofreniją su kokiais tai oneiroidą ar deliriumą, bet kaip ir afektas smarkiai sutrinka ir atrodo lyg tas sutrikimas pacientui ir būtų sukėlęs psichozę.

Neretai schizoafektinių sutrikimų eiga primena tipišką bipolinį sutrikimą - tai ten priepuoliai su depresija, tai ten priepuoliai su manija, o tarpe - gana rami būsena. Skirtumas tik toksai, kad priepuolių metu lenda kliedesiai ir balsai galvoje.

Kadangi praktikoje niekas rišliai negali pasakyti, kas tas yra per dalykas visas tas schizoafektinis sutrikimas, tai dažnai jis painiojamas su visokiais reaktyvinių psichozių epizodais.

Bendrai imant, skirtingai nuo normalios schizofrenijos, nuo schizoafektinio sutrikimo pasveikti lyg ir galima. Jei pasiseks - po vieno-kito priepuolio viskas baigsis ir bus gerai. O jei nepasiseks - tai jau reikš, kad čia ne schizoafektinis sutrikimas, o kokia tai normali schizofrenija.