Blakės

Visos blakės vystymosi stadijos. Ir visose, išskyrus kiaušinio stadiją, blakė kandžiojasi ir siurbia kraują. Negana to, ji iš vienos stadijos į kitą negali pereit, jei kraujo neprisisiurbs. Didžiusią didumą pasiekusi, blakė būna maždaug kelių milimetrų didumo ir visai plonytė, lyg sutraiškyta būtų, todėl gali puikiai slėptis kad ir po tapetais

Blakės arba jei visai jau moksliškai tai patalinės blakės - smulkūs nepavojingi padarėliai, vabaliukai tokie mažučiai rudi ir paplokšti, katrie tiesiog neįtikėtinai atsparūs visokiems dichlofosams ir todėl jau kur užsiveisia, tai ten jau ir gyvena, o išnaikinti jas sunkiau netgis, nei tarakonus. Ypačiai mėgsta slėptis visokiuose minkštuose balduose, už lentynų visokių, už tapetų, rozetėse ir panašiai, o tai joms pavyksta labai puikiai, mat skirtingai nuo tarakonų, yra smulkios ir paplokščios, sugebančios įlįsti netgi tarp kokios knygos ar žurnalo lapų. Taip kad jau jei užsiveis, tai jau fyg ten jas išnaikinsi.

O miegoti jos trukdo kaip reikalas, nes neretai kanda ganėtinai skaudžiai, o kai jų prisiveisia kur nors melejonai, tai būna ganėtinai šlykštu. Negana to dar nervina žmones ir blakių keisti kandžiojimosi įpročiai: jos ne šiaip kad įsisiurbtų kur, o įkanda vienoj vietoj, pasiurbia kraujo, tada paropoja kelis milimetrus ir kitoj vietoj įkanda, tada vėl paropoja... Taip viena blakė kol pasimaitina, tai gali ir kelias dešimtis kartų įkąst.

Blakių įkandimai

Svarbu turėti omeny: skirtingi žmonės į blakių įkandimus reaguoja labai skirtingai: apie 70 procentų žmonių miegodami išvis nejunta jokių įkandimų, o pabudę gali aptikti tik nežymius, vos pastebimus paraudimus. Pas dalį žmonių neatsiranda netgi jokie paraudimai. Apie 20-30 procentų žmonių patiria stipresnes reakcijas: įkandimo vietoje būna niežtinti raudona nežymiai patinusi dėmelė su gana aiškiais kraštais, raudonesniu viduriu. Dėl blakių įpročio daryti daug įkandimų vieną po kito, dėmelės dažniausiai būna po kelias, viena šalia kitos, susiliejnčios.

Visai mažai daliai žmonių (~1-2 proc.) reakcijos būna daug stipresnės: įkandimo vietoje gali atsirasti stiprus paraudimas, sutinimas gali priminti gumbą, turintį aiškiai matomą įkandimo tašką - beveik kaip nuo bitės įkandimo. Spėjama, kad tokie skirtumai gali būti susiję su alerginėmis reakcijomis.

Patį blakės įkandimą žmonės irgi jaučia skirtingu stiprumu: kai kurie išvis nepajunta, netgi kai nemiega ir tikisi įkandimo, o kai kurie kiti pajunta aiškų skausmingą dūrį, kuris primena gylio įkandimą. Tai irgi siejama su skirtingų žmonių skirtingomis fiziologinėmis reakcijomis.

Jei jūs esate vienas iš tos neatsparios blakėms mažumos, tai blakių buvimą identifikuosite neabejotinai. Bet dauguma žmonių blakių įkandimų tiesiog nepastebi, todėl čia svarbūs yra ir kiti požymiai.

Blakių buvimo požymiai

Blakių įkandimai dažniausiai sukelia labai nedideles rausvas dėmeles, tačiau būdinga, kad jos būna po kelias eilėje: blakė įkanda vienoje vietoje, truputį paropoja ir įkanda kitoje vietoje, tada vėl truputį paropoja ir vėl įkanda. Taip susidaro sekos iš 2-3 dėmelių, esančių vienoje linijoje. Kartais gali būti ir 5-7 įkandimai, retais atvejais ir dar daugiau.

Jei blakių nėra labai daug, tai būdinga, kad dauguma žmonių jų buvimo nepastebi: šios gerai slepiasi, vengia bet kokių šviesesnių vietų, slepiasi plyšiuose, o medžioti išlenda tik paryčiais, praėjus maždaug 4-6 valandoms po to kai sutemo, pasidarė tylu ir aukos labai giliai miega, tad gyvai jas pamatyti labai sunku.

Trukdo blakes aptikti ir vadinamasis blakių aliarmas: išgasdinta ar prispausta blakė paskleidžia feromoną, kuris visoms kitoms blakėms būna aiškiu signalu slėptis. Tai reiškia, kad jei jums įkando blakė, jūs ją per miegos nutrenkėte ranka ar prispaudėte ir tada atsibudote, tai kol jūs spėsite uždegti šviesą, visos blakės jau bus pasislėpusios.

Neretai būna, kad blakės namuose gyvena daugelį metų, tačiau niekas apie jas neįtaria. Tai itin būdinga tiems atvejams, kai namuose palaikoma švara, naudojamos dezinfekcijos priemonės, kvepiančios skalbimo priemonės, ir taip toliau: tokiu atveju blakių neprisiveisia daug ir jos nesukelia didelių nepatogumų.

Blakių buvimo požymiai yra keli: neramus miegas, neaiškūs kandimo pojūčiai, ryte atsirandantys lokalizuoti odos pabėrimai, gumbeliai, paraudimai, niežulys, primenantis sukeltą uodo įkandimo, tik daug silpnesnis. Itin būdinga, kad tokie pabėrimai, kylantys nuo blakių įkandimų, būna ant švelnesnių odos vietų - ant kaklo, rankų vidinės pusės ir pan., vietose, kurios būna nepridengtos apatinių drabužių ir neužklotos patalyne.

Pakankamai patikimu blakių buvimo požymiu laikoma, jei patalynėje aptinkama kraujo dėmelių, panašių į tas, kurios būna, jei nusidraskytas spuogas sutepė paklodę ar antklodę: tokios dėmelės atsiranda nuo blakių, kai jos prispaudžiamos. Būdinga yra tai, kad prispaudus blakę, kraujas iš jos išbėga, tačiau pati blakė lieka gyva ir nuropoja, todėl patalynėje blakių lavonėliai neaptinkami.

Būdinga, kad blakės, siurbdamos kraują, tuštinasi. Nuo jų išmatų atsiranda smulkios rudos ar gelsvos dėmelės, kurios pasilieka ant patalynės. Pastebėję panašių dėmelių, galite įtarti, kad jas paliko blakės.

Dar patikimesniu požymiu laikomas būdingas blakių kvapas: jis gali būti nelabai juntamas, bet primenantis konjaką, muskusą, kokriandrą, neplautas kojines ar tiesiog šiaip blakes. Tiesa, reikia turėti omeny, kad toksai kvapas atsiranda tik prastai vėdinamose patalpose ir tik tada, kai blakių būna labai daug. Negana to, jis nėra stiprus, tad jį lengvai užgožia kiti kvapai.

Patikimiausiu požymiu visada lieka pačių blakių lavonėliai, tačiau kadangi blakės slepiasi giliai plyšiuose, kuriuose jų niekas negalėtų aptikti, jie atrandami sunkiai.

Blakės yra labai atsparios

O dar blakių kiaušiniai puikiai išlieka gyvybingais metų metus, ar net dešimtmečius, o paskui, atsiradus maistui, stebuklingai atgyja - čia tai lig šiol dar mokslininkams paslaptis, kaip tas blakės kiaušinis gali užuosti būsimą auką, kad imtų vystytis, betgi tai jau faktai tokie... Gi dar keistesnis bajeris, kad tie kiaušiniai blakių atlaiko netgi neilgą virinimą, o kadangi blakės juos mėgsta dėti visokių drabužių ir patalynės siūlėse, tai paprastai naikinami būna ilgai ir nuobodžiai lyginant tas siūles karštu lygintuvu.

Reikia čia dar turėt omeny keistus prisitaikymus: pačios blakės tai žūsta gana neaukštoje temperatūroje, kokie 50-60 laipsnių joms jau sukelia galą. Bet su blakių kiaušiniais yra daug įdomiau: anie irgi žūsta tokioje neaukštoje temperatūroje, jei yra švieži. Bet prie kokių tai sąlygų tie kiaušinėliai pereina į miegojimo būseną, kurioje pasidaro neaktyvūs - vat tokie jau ir stovi metų metus, ir atsparūs pasidaro beveik viskam. Štai šitų neaktyvių kiaušinėlių net ir virinimas taip paprastai nepaveikia.

Yra ir dar kitų įdomumų: blakės ne tik žmones parazituoja, bet ir visokias žiurkes, peles ir netgi paukščius, kaip kad kokie balandžiai. Taip gaunasi, kad paskui per juos irgi pernešamos būna. Ir šiaip pernešamos būti jos mėgsta - štai prilenda kur į drabužius patyliukais ar į dar kokius daiktus, o paskui naujose vietose iškrenta, o tada ir pradeda veistis. O kadangi ir pačios visai neblogai ropinėja, tai irgi būna, kad ir šiaip nukeliauja kur nors.

Blakių naikinimas, naudojant chemiją

Oficialūs visokie chemijos pardavėjai pataria blakes naikinti visokiais vabzdžių nuodais, kaip kad dichlofosas, ale čia tokia įdomybė: jos daugumai nuodų yra atsparesnės netgi už tarakonus. Kaip sako visokie mokslininkai, čia dėl kažkokios kitokios fiziologijos jos yra tokios atsparios. Taip kad poveikio beveik nėra. Dar blogiau, kad tos pačios chemijos nepaveikia blakių kiaušinėlių, taip kad net jei ir sugebėsite blakes kur išnaikint, tai po savaitės jų vėl knibždės, šviežiai išsiritusių.

Patikimesniu būdu laikoma, kad reikia blakes nuodijant, daryti tris-keturis nudichlofosinimus, kas savaitę: tada pirmiausiai šiaip blakės išnaikinamos, po savaitės išnaikinamos naujai išsiritusios, o dar po savaitės išnaikinamos tos, kurios išsirito iš likusių kiaušinėlių. Vienok nors taip naikinant, efektyvumas gaunasi geresnis, po mėnesio-dviejų vėl blakėmis imsit džiaugtis, nes dalis kiaušinėlių išsirita labai pavėluotai - kartais net po keliasdešimties metų.

Taigi senais laikais sovietų ir nacių chemikai atrado, kad visgi yra vienas būdas - tai visą butą ar pastatą gerai užsandarinti, išpurkšti viduj viską koncentruota acto rūgštimi ir palikti uždarytas patalpas kokiai savaitei - per tiek laiko acto rūgšties garai prasiskverbia visur, net į giliausius sienų plyšius, tad net ir kiaušinius aišku išėda. Tai žinoma, baldams biškį nekas nuo tos acto rūgšties, paveikslus išvis nuėda, o kai šeimininkai išsineša paveikslus, tai paskui tuos paveikslus atgal parsineša - ir vėlei gyvena paskui su blakėmis...

Tai vat čia toksai niuansas: kadangi koncentruota acto rūgštis yra pavojingas chemikalas, tai jos taip paprastai negausit, tai ir neišnaikinsite tų blakių. O vat paprastas actas jau blakėms naikinti yra per silpnas, neužtenka jo stiprumo.

O dar blakės turi tokią savybę, kad neblogai platina visokią dizenteriją, šiltinę ir panašius susirgimus, tai senais laikais jas dar paprasčiau užtat naikindavo - chlorkalkėmis, su kuriomis palyginus, acto rūgštis atrodo, lyg apelsinų sultys. Tai chlorkalkės dar turi tokį bruožą, kad nuėda viską, o medinėse grindyse netgi išgraužia skyles.

Ekologiniai ir biologiniai blakių naikinimo būdai

Paprasčiausi tarakonai, tiksliau prūsokai - dideli blakių mėgėjai, nes ėda ir pačias blakes, ir jų kiaušinius, todėl kur užsiveisia prūsokai, blakių sumažėja. O jei tarakonų nieks nenaikina - tai ilgainiui blakių ir suvisam nelieka, nes blakės neturi kur slėptis nuo smalsių mažų tarakonų vaikučių, kurie mėgsta blakių kiaušinėlius niamniuoti, niam niam niam. Tai jei blakių negalit išnaikinti, tai užsiveiskit tarakonų, kurie, jei sugebės smarkiai prisiveisti, o paskui pritruks maisto, tai per kelis mėnesius išnaikins blakes. O jau tarakonus išnaikinti yra žymiai lengviau.

Dar labai blakėmis maitinasi faraoninės skruzdėlės - tos mažos šlykščios bjaurybės, kurios irgi sunkiai išnaikinamos. Tai blakes jos irgi mielai ėda, kaip ir blakių kiaušinėlius. Vienok tos faraonkės sunkiai prognozuojamos, tad vienur išėda, kitur palieka, taip kad skirtingai nuo tarakonų, blakių naikinimui netinka.

Nors blakės beveik neišnaikinamos, mokslininkai įtaria, kad yra kažkokių keistų faktorių, kurie gali jas kaip tai paveikti ir išnaikinti netikėtais būdais. Štai pavyzdžiui, nors tos pačios blakės atlaikydavo DDT ir nedvėsdavo, kažkodėl ten, kur būdavo DDT naudojamas, ilgainiui blakių labai apmažėdavo. Kai kurie sieja tai su tuo, kad nuo DDT gali žūti kažkokios blakių žarnyno bakterijos, be kurių blakės nors ir nežūsta, bet ir daugintis negali.

Dar kaip kažkokie ten tyrimai parodė, blakės turi kokį tai virškinimo organą, kur gyvena simbiotinės bakterijos, tai tas simbiotines bakterijas išnaikinus, blakė ilgainiui žūsta, nes negali virškinti prisisiurbto kraujo. Vat čia ir gaunasi toksai metodas: jei naudojate visokias dezinfekcijas nuo bakterijų, tai blakės irgi ilgainiui išnaikinamos - daug patikimiau, nei jas šiaip nuodijant. Tik kad šitai irgi užtrunka - kelis mėnesius bent. Ir tai nežudo blakių kiaušinių, tad vos dezinfekcijos baigsis - blakės vėl ims rastis.

Taip pat nuo seno pastebėta, kad dėl to, jog blakės orientuojasi pagal žmonių skleidžiamą kvapą, nesugeba žmonių sėkmingai pulti, jei jas trikdo kiti kvapai, užgožiantys žmogaus kvapą. Tai reiškia, kad jei žmonės dažnai maudosi, prausiasi muilu ar šampūnu, ypač dar kvepiančiu, tai žmogų joms aptikti būna sudėtinga. Apsunkina žmogaus aptikimą ir kvepiantys skalbimo milteliai, kuriais skalbiama patalynė. Nors švara ir kvepiančios priemonės blakių neišnaikina, bet smarkiai apsunkina jų maitinimosi galimybes, todėl šiuolaikiniame pasauluje jau nebūna tokių blakių knibždėlynų, kokie pasitaikydavo prieš šimtą metų.

Vienok blakių epidemiologija yra labai keista: pastebima, kad jos tai kažkur pranyksta, tai staigiai užkrečia ištisus rajonus. Nors apie XXa. vidurį blakės buvo beveik išnykusios, dabar kai kur matomi fenomenai: nei iš šio, nei iš to per metus kokiame nors miestuke gali būti užkrėsta keliasdešimt procentų būstų. Taip kad jei blakių dar nematėte, tai tik palaukite, maža nepasirodys.

Dar kažkokie su blakėmis susiję dalykai

• Blakės dauginasi labai įdomiai: patelė yra didesnė ir pailgesnė už patinėlį, ir tai yra lyties požymis, todėl blakių patinėliai dulkina visas blakes, kurios tik už juos didesnės, įskaitant ir kitus, už save didesnius patinus.
• Blakių patelės neturi jokio išorinio lytinio organo, todėl patinėlis savo chitininiu pimpalu tiesiog perduria patelės nugaros kiautą kiaurai ir suvaro į vidų savo spermą, kuri jau per vidaus organus pasklidusi, apvaisina patelę.
• Tai dar amerikonai džiaugiasi kita, dar pagerinta blakių rūšimi - anokie bučiuokliai juos linksmina. Tie gyviai yra blakėms negiminingi, tačiau kažkuo gal ir panašūs, nes irgi kraujasiurbiai.
• Dar vat būna tokios skorpionblakės, tai net neklauskit, kas jos tokios yra...