Karštos vonios

Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Karštos vonios - vienok dar labai senais laikais sugalvota pirogeninė terapija, nes paaiškėjo kadaise daktarams, kad gerai ir ilgai kaitinant pacientą, galima perkaitinti jį taip, kad anas pagytų nuo kai kurių ligų. Tiksliau išties tai pagyti nelabai nuo daugelio ligų padėdavo šitas dalykas, bet apgydyti sifilį tai apgydydavo kažkiek.

Labiau gi karštos vonios išplito psichiatrijoje, dar XIXa., kai daktarai atrado, jog vandeniu galima įvairiai paveikti pacientus. Tai sukdavo į šaltas paklodes ar šiaip ledines vonias, ale nuo to pacientai dažnai numirdavo, paprasčiausiai sušalę ar apsirgę kokiu nors plaučių uždegimu ir tada kildavo klausimai. Gudresni daktarai tada atrado, kad nuo karštų vonių pacientai taip lengvai nenumiršta, užtat keistu būdu poveikis gaunasi netgi stipresnis.

Ilgainiui buvo atidirbti visai neblogi pacientų apdirbinėjimo metodai: pacientas guldomas vonion, kurios vandens temperat8ra siekia apie 36 laipsnius, o paskui į tą vonią vis po truputį leidžiama daugiau vandens, kad temperatūra pasiektų maždaug 41-42 laipsnius. Vanduo tekantis, kad aplink kūną nesusidarytų žemesnės temperatūros vandens sluoksnelis. Nuo tokio kaitinimo paciento temperatūra pakyla, jis jau po kelių minučių ima daug tankiau kvėpuot, labai pagreitėja širdies pulsas, aptemsta sąmonė. Taip pacientas laikomas vonioje tol, kol ims prarasdinėti sąmonę. Kad sąmonės praradimas nekiltų kuo ilgiau, ant galvos pacientui gali būti uždedamas šaltas kompresas. Procedūros bendra trukmė - nuo keliolikos minučių iki pusės paros.

Gydymas karštomis voniomis buvo ganėtinai efektyvus, tačiau nelabai išplito. Esminės priežastys - itin dažni kraujotakos sutrikimai, pasibaigiantys infarktais ir insultais. Dėl to, kad vanduo reguliuoja paciento temperatūrą, organizmo savireguliacija visiškai nustoja veikti, dėl to labai dažni šiluminiai smūgiai, kurių metu paciento temperatūra per kelias minutes ima kilti, pakyla iki aukštesnės temperatūros, nei vandens temperatūra (kūno temperatūra pasiekia 43-45 laipsnius), o tada tenka pratęsinėti gydymą jau pas gydytoją patoanatomą.

Dėl sudėtingos pacientų priežiūros karštos vonios nelabai pasiteisino ir jas pakeitė maliarinė terapija, o paskui galutinai išstūmė sulfozinas.

Patys pacientai, nesuprasdami tokio gydymo naudos, skleisdavo nesąmoningus ir melagingus prasimanymus, esą gydytojai ligonius išverda gyvus. Tai netiesa, nes įkaitintas vanduo nebūtinai perkaitindavo pacientus ir gydytojai stengdavosi, kad pacientai išliktų gyvi, ir daugeliu atvejų jiems tai pavykdavo.