Psichoorganinis sindromas

Psichoorganinis sutrikimas, dar vadinamas kaip organinis psichosindromas arba psichoorganinis sindromas - čia kai organiniai smegenų pažeidimai sukelia pacientui tokią būklę, kad ta būklė jau niekam neatrodo kaip juokinga psichikos liga. Sunkioje psichoorganinio sutrikimo stadijoje gali reikštis ir būdinga kraštutinė produktyvi simptomatika - traukuliai, konvulsijos, kliedesiai, haliucinacijos ir sunkūs sąmonės sutrikimai, kaip kad soporas.

Kaip teigė didysis akademikas Snežnevskis - psichoorganinis sindromas yra įrodymas, jog visi lengvesni psichikos sutrikimai irgi atsiranda dėl smegenų pažeidimų, tiktai lengvesnių.

Psichoorganinio sindormo simptomatika

Simptomatika keičiasi, priklausomai nuo smegenų pažeidimo sunkumo. Pradinėje stadijoje požymiai gali būti sąlyginai riboti - stiprūs tik lyginant su kitais sutrikimais. Vėlyvose stadijose simptomatika gali pasiekti tokį lygį, kad kai kurių iš simptomų pradeda nesimatyti, pvz., emocinę ar intelekto būklę įvertintigali nesigauti dėl to, kad jų tiesiog nėra.

Kadangi smegenų pažeidimai gali išsivystyti įvairiu greičiu - ir iš lėto, ir staigiai, tai ir progresavimas gali vykti stebėtinai sparčiai: štai šnekėjosi pacientas ramiai su kažkuo ir bešnekant po truputį ėmė jam ir kažkas pasidarė. Ir paaiškėja, kad tai jau įsivažiavęs psichoorganinis sindromas, dargi net ne pirmoje, o netgi kokioje nors tolimesnėje stadijoje, nes kas nors su smegenimis nemenkai pasidarė.

Obligaciniai simptomai pasiskirsto į tris grupes:

• Gana trumpalaikiai afekto sutrikimai, pasižymintys gana ryškia ir staigia kaita, nes smegenims neužtenka energijos bent kiek ilgiau vienoje būsenoje išbūti:
  • Irzlumas - primenantis prie astenijos būnantį - nes nėra jėgų.
  • Sprogstamumas arba eksplozyvinės reakcijos - žmogus lyg pašėlsta ir ima siautėti, bet irgi greitai išsenka.
  • Nesusivaldymas - žmogus nervinančiose situacijose neišlaiko ir pasiunta.
  • Afektinis labilumas - nuotaikos keičiasi kaip kaleidoskope - tai verkia, tai juokiasi, tai pyksta, tai apsiramina.
  • Verksmingumas - netgi dėl visiškų smulkmenų, tokių kaip liūdna dainelė per radiją ar koks meksikietiškas serialas.
  • Burbuliavimas ir skundai dėl visokių dalykų - ir mažų, ir didelių.
  • Euforija ir nerūpestingumas - pacientas visiškai patenkintas ir nekritiškas nei savo būsenai, nei bendrai situacijai.
  • Apatija ir abejingumas - kai visai nelieka jėgų jokioms emocijoms.
• Atminties ir dėmesio sutrikimai:
  • Bendrai susilpnėjęs dėmesys, prarastas gebėjimas įsisavinti žinias, netgi kokias nors primityviausias.
  • Fiksacinė amnezija - pavyzdžiui, pacientas išgeria vaistų, atsigula lovon, atsikelia, vėl išgeria vaistų, atsigula lovon, vėl atsikelia, išgeria vaistų - ir taip toliau, ir taip toliau. Dėl tokių nesąmonių, beje, pacientui priežiūra visiškai būtina, nes gali baigtis blogai.
  • Ribot simptomas - seni prisiminimai gana ilgam išlieka atmintyje, nors momentinė atmintis susilpnėjusi tragiškai, todėl aplinkiniams tai panašu į kažkokį nudurnėjimą ar šiaip išsidirbinėjimą.
  • Ilgainiui, vystantis simptomatikai, atmintis dingsta visiškai.
• Intelekto ir gebėjimo kažką permąstyti sutrikimai:
  • Pirmiausiai dingsta bet koks kūrybingumas. Jokių problemų išspręsti negeba, o tai, ką sprendžia - sprendžia visiškai stereotipiškai, kartais iki idiotizmo.
  • Visiškai prarandami gebėjimai mokytis, dėl to ima reikštis keistas paciento konservatyvumas netgi elementariuose buitiniuose dalykuose.
  • Dingsta bet kokios naujos idėjos, bet koks gebėjimas mąstyti abstrakčiai. Mąstymas pasidaro bukesnis, negu pas absoliučią daugumą dibilų.
  • Paskui jau dingsta išvis bet koks gebėjimas ką nors mąstyti, ką nors daryti ir spręsti kad ir paprasčiausius buitinius klausimus.
  • Galų gale mąstymas sustoja visiškai ir telieka primityvios refleksinio lygio reakcijos į tai, kas vyksta duotuoju momentu.

Įvairi fakultatyvinė simptomatika gali būti, o gali ir nebūti, o ir šiaip ji pasižymi labai didele įvairove, nes smegenų pažeidimai irgi gali būti labai įvairūs:

• Suvokimo sutrikimai - iliuzijos, haliucinacijos, senestopatijos įvairiausiais pavidalais.
• Mąstymo sutrikimai ir pan. - visokios fobijos, obsesijos, kompulsijos, idee fixe, kliedesiai ir išvis visa pozityvi simptomatika.
• Visokie vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimai, neurologinė simptomatika ir šiaip viskas, kas tik susiję su smegenimis, įskaitant ir neaišku dėl ko kylantį vėmimą, dusulį, traukulius ir panašiai.

Psichoorganinio sindromo eiga

Didesne dalimi atvejų, jei patį sindromą sukėlęs susirgimas neprogresuoja, tai eiga irgi gaunasi neprogresuojanti: pasiekia pacientas kokią nors būseną ir toje būsenoje taip ir pasilieka. Kitais atvejais progresavimas būna lėtas, nors būna kad pasitaiko net ir savaiminis susirgimo regresas, kai simptomai ima nykti savaime. Bent jau taip sako, nors paprastai tie, kas sako, negali pasakyti ne tik nei vieno tokio atvejo, bet net ir nurodyti ko nors, kas tokį atvejį kur nors matė.

Trumpai tariant, realybėje bus taip, kad arba liga vystosi iš lėto, arba vystosi greitai, arba labai staigiai.

Pacientams būdinga, kad simptomatika siejasi su išoriniais faktoriais (nes šie įtakoja organizmo būklę, o tuo pačiu - ir smegenų pažeidimus): jei yra tvanku ir karšta - paciento būklė dažniausiai smarkiai prastėja. Prastėja būklė ir nuo nuovargio. Prastėja būklė ir nuo bet kokių susirgimų, pvz., nuo paprasčiausio gripo. Labai ryškiai paprastai veikia alkoholis - pacientui išgėrus, viskas pasunkėja labai akivaizdžiai.

Pagal sunkumą ir bendrą eigą, išskiriamos keturios nuosekliai einančios stadijos - paprastai liga eina nuo vienos prie kitos, bet ne atbulai. Pagrindinis kriterijus, išskiriant stadiją - tuo metu dominuojantis afektas, rodantis ir paciento būklę.

Asteninė stadija

Esminis požymis - ryški astenija. Pacientas greitai išsenka, greitai pavargsta. Pastebima hiperstezija, kai reakcijos į aplinką irzlios, stiprios, bet trumpalaikės, nes pacientas tiesiog staigiai pavargsta.

Paciento irzlumas tampa ryškiausiu jo bruožu - kažkas per garsiai kalba - jau užsiunta, kažkas per petį patapšnojo - gali už tai į snukį duoti. Kokie nors vaikai kieme žaidžia ir triukšmauja - gali išbėgti ir vaikus pradėt mušt. Aišku, jei užteks jėgų iki kiemo nubėgti.

Būdinga, kad pacientai labai greitai pavargsta, dėl to visiškai nesugeba atlikti kokių nors darbų. Nuotaikų kaita greita, dėmesys niekur nesilaiko, atmintis sutrikusi ir kažką naujo išmokti pasidaro sunku. Fantazija ir kūrybingumas dingsta - tai ypač gerai matosi, jei pacientas iki tol dirbdavo kokį nors smegenų reikalaujantį darbą, nes darbingumas visiškai kolapsuoja.

Eksplozyvinė stadija

Esminis požymis - brutualios ir ryškios eksplozyvinės emocijos, kur pacientas tarpais tiesiog sprogsta, paskleisdamas savo įsiūtį ir neapykantą. Tarpuose tarp emocinių sprogimų paciento būklė su aiškia disforija, kur tereikia kam nors pasipainioti ir vėl bus prastai.

Pacientas nuolat ant kažko burbuliuoja ir viskuo nepatenkintas. Pakantumas aplinkai krenta iki nulio ar netgi dar žemiau. Toksai vaizdas, kad tik ir ieško, prie ko prisikabinti.

Kartu ima aiškiai jaustis, kad atmintis kiaura, beveik nieko nepavyksta įsiminti. Pacientas negeba netgi įsiminti, kad užsiutęs ir užpuolęs kokį savo kaimyną, gavo per snukį, todėl po pusvalandžio gali vėl tą patį pakartoti - ne iš blogos valios, o tik iš savo piktumo ir dingusios atminties. Mąstymas ir atmintis ima strigti, tačiau užtat didėja jautrumas: kai tik kas ne taip, tai ir reakcija.

Euforinė stadija

Esminis požymis - pacientas jau realybės nevertina ir yra viskuo laimingas - žodžiu, nuolatinė euforija. Kartais būna ir įsiūčio priepuolių, kurie labai kontrastuoja su laimingumu, bet tie priepuoliai būna tik tarpais. Paprastai, kai kas nors suerzina ir pacientas būna privestas pagalvoti apie tai, kad jis negeba nieko mąstyti ir galvoti.

Būdinga, kad net ir po piktumo priepuolio, vėl grįžta savim patenkinta ir euforiška būsena, kuri atsispindi ir paciento veide. Pavyzdžiui, sėdėjo kavinėje, nesugebėjo atsiminti, kad jau tris butelius alaus išgėrė, o už sąskaitą reikia susimokėti kažkodėl - supykęs trenkė padavėjai per veidą, o tada atsisėdo ant kėdės, užmiršo viską ir toliau besišypsodamas sėdi. Ir dar reikalauja alaus. O atvažiavus policijai, nesupranta, ko čia kažkas iš jo nori ir kodėl.

Paprastai atmintis šioje stadijoje būna dingusi visiškai, ypač einamoji. Nepaisant to, gali išlikti kokie nors stereotipai, refleksai, iš seniai iškusi praeities patirtis. Čia kartais ima reikštis ankstesnio gyvenimo įpročiai - kažkada buvęs banditu, bet atsėdėjęs, prisitaikęs ir socializavęsis, pacientas vėl ima elgtis kaip banditas. Kita vertus, profesinių įgūdžių likučiai galutinai dingsta. Pacientas tampa išvis niekam netinkamu, nes nieko jau nemoka - tik kažkur kažkokias visiškai neapgalvotas nesąmones daryti.

Apatinė stadija

Esminis požymis - gili apatija ir visiškas abejingumas. Pacientas valandų valandas guli lovoje, apimtas stuporo, atsikelia tik kad pavalgytų ar į tualetą nueitų. Dar vėlesnėse stadijose nei neatsikelia, nei nevalgo, o į tualetą visais atžvilgiais eina niekur nesijudindamas.

Būdinga, kad dingsta bet koks bendravimas su pasauliu - netgi švelnesniais atvejais pacientas nustoja kur nors vaikščioti, praustis, pasidaro lėtas ir bukas kaip daržovė. Būna, kad pacientas žiūri televizorių, nei neperjungdamas kanalų per reklamą, ir net neišjungdamas kai televizijos programa baigiasi.

Paciento atmintis pradingsta visiškai, einamųjų įvykių jis pradeda nesuprasti: atėjus kaimynams, gali dešimt kartų perklausinėti to paties. Pvz., kaimynai atneša pavalgyti, o pacientui užtenka jėgų atidaryti duris. Tada gali prasidėti idiotiškas dialogas: "mes jums valgyti atnešėm" - "gerai, o tai ko norėjot?" - "mes jums tiesiog valgyti atnešmė" - "aaa... o tai ko norėjot?". Paskui visai dingsta ir seni atsiminimai, tad kaimynų pacientas gali ir neatsiminti. Bet kokie įgūdžiai prarandami, pacientas negeba net užpakalio nusišluostyti, o galų gale ima atrofuotis ir kalba.

Dar paskui pas pacientą į svečius ateina koks nors soporas, o galų gale ir koma...

Psichoorganinio sutrikimo priežastys

Kadangi tos psichoorganinės priežastys fiziologinės, tai jas čia žymiai paprasčiau jums pavardinti bus, kad jūs visi žinotumėte, nes jei nežinosite, tai susirgę negalėsite pasigydyti. Nors kita vertus, ir taip negalėsite pasigydyti, nes savigyda čia jau nepadės:

• Visokios galvos smegenų traumos, dažniau daugkartinės, nors kartais ir pavienės pakanka, kad staiga visas prasidėtų.
• Galvos smegenų kraujagyslių pažeidimai - kitaip tarian, insultai, aterosklerozės, dėl hipertonijos kilę pažeidimai ir panašiai.
• Epilepsija, ypač seniai besitęsianti, su daug priepuolių, o ypač su epileptiniu statusu, kuris į tą psichoorganinį sindromą ir perauga. O gal atvirkščiai - psichoorganinis sindromas perauga į epileptinį statusą. Čia net sunku ir pasakyti užtikrintai.
• Galvos smegenų vėžys. Jei kažką smarkiau kur pažeidžia, tai gali baigtis tuo, kad ir prasidės kažkas rimto, aiškiai aplinkiniams matomo.
• AIDS - net neaišku, kiek ten patsai virusas pažeidžia smegenis, o kiek antrinės infekcijos, bet jau seniai pastebėta, kad vėlyvose stadijose psichoorganinis sindromas būna neretas.
• Sifilis - šitas labiausiai mėgsta visokius neuronus ėsti, tai suėda, o rezultatas - smegenų pažeidimai su visais būdingais simptomais.
• Įvairiarūšės kitos virusinės ir bakterinės infekcijos, pradedant virusiniais erkiniais encefalitais ir baigiant visokiais meningitais. Taip pat bruceliozė, tuberkuliozė, leptospirozė, visokios parazitozės ir panašiai - gyvas galas tų infekcijų.
• Dar kaip kurios ligos, kurios kartais irgi baigiasi smegenų pažeidimais, kaip kad cukrinis diabetas ar kokia nors inkstų encefalopatija. Kartais čia būna ir visai nekalti dalykai su žiauriomis pasekmėmis - kokia nors šunvotė palei kokią nors didesnę kraujagyslę pratrūksta, kraujan pūliai išsilieja, nuteka kažkur į smegenis - štai jums ir psichoorganinis sindromas, o gal ir su letaline baigtimi. Alkoholizmas, tarp kitko, irgi gali tą sindromą ilgainiui sukelti.
• Negana to, jei pavienė kokia nors priežastis ne taip smarkiai veikia, kad psichoorganinį sindromą sukeltų, tai puikiai gali sukelti dvi-trys, jei vienu metu pasireiškia - pavyzdžiui, AIDS kartu su ateroskleroze. Arba senos galvos traumos kartu su hipertonija. Ir taip toliau.

Diagnozuojant, svarbu diferencijuoti nuo kitų psichikos sutrikimų, intoksikacijų ir panašiai. Gydymas - pagal tai, kas ligą sukėlė, jei prireiks - tai ir reanimacijoje. Be greitosios pagalbos greičiausiai neapsieisite.

Prognozė - taip sau. Jei pasiseks, pacientas gal būt per mėnesį-kitą atsigaus ir vėl pasidarys mąstančiu, tik kad ilgai jį kamuos išsekimas ir visokia astenija, o protas bei darbingumas visiškai pilnai dažniausiai neatsistato - kai susirgimas tokio rimtumo, tai kažkur smegenyse visgi pasilieka ir pasekmės. Jei nepasiseks - žmogus gali taip ir pasilikti daržove arba šiaip numirti.