Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!
| Subskraibink Pipediją ant FB: |
Barbitūratai
Barbitūratai, o liaudyje tiesiog barbitūra - psichiką veikiantys junginiai, vieni iš pirmų cheminių vaistų, įvairūs barbitūrinės rūgšties dariniai, dėl keisto pavadinimo dabar kartais laikomi vos ne kokia nors homeopatija, juoba kad iš vaistinių išnykę ir aktualumą praradę. Kadaise buvo labai populiarūs, kaip migdomieji, nuskausminantys, o ir nuo alergijų padedantys.
Lyginant su ankstesniais laikais, šiuo metu barbitūratai praktiškai nenaudojami medicinoje, nes juos išstūmė daug saugesni ir mažiau kenksmingi benzodiazepinai, o ir narkomanai barbitūratų nelabai mėgsta, nes šiais laikais yra begalės geresnių junginių, nuo kurių mirštama daug rečiau. O ir nenusipirksi gi taip laisvai, nes visi žino, kas per pasekmės būna.
Barbitūratų keliami efektai
Barbitūratai nepasižymi kažkokiomis labai narkotizuojančiomis savybėmis. Mažomis dozėmis barbitūratai slopina psichiką, veikia kaip stiprūs raminantieji, nuima streso simptomus, sukelia apsnūdimą, mieguistumą. Didesnėmis dozėmis pasižymi nuskausminančiu poveikiu, stabdo traukulius, sukelia greitą miegą. Dėl pastarųjų savybių naudojami chirurgijoje.
Dėl keliamo apkvaitimo ir labai stipraus migdančio poveikio barbitūratai senais laikais būdavo populiarūs daugelio moterų tarpe - labai gerai pašalindavo PMS simptomus. Kardinaliai sustiprindavo ir alkoholio poveikį, kombinacijoje su amfetaminu ar kokainu duodavo keistus išskridimo efektus, taip pat sustiprindavo ir opiatų poveikį, tad buvo mėgstami ir sunkių narkomanų, linkusių į įvairius eksperimentus, labai dažnai pasibaigiančius netikėta lavonine.
Narkomanų nelaimei, barbitūratai turi labai įdomią savybę kauptis organizme. Ir dar įdomiau, kad poveikis psichikai nuo barbitūratų, einant laikui, silpnėja, o vat toksiškumas - nei kiek. Ir kas dar įdomiau, tai poveikis psichikai tęsiasi nuo daugumos barbitūratų maždaug 6-12 valandų, o vat organizme jie išlieka kelias savaites. Ir taip gaunasi, kad jei kas vakarą žmogus išgeria tabletę migdomųjų vien tam, kad užmigti, tai po kokios savaitės jo organizme jau gali savaime būti tokia dozė, lyg jis būtų kelias tabletes išgėręs. Ir kai vėl išgeria tabletę, tai jau gaunasi, kad dar daugiau būtų.
Dėl tokio kaupimosi medikai nerekomenduoja barbitūratų vartoti dažniau, kaip 1-2 kartus per savaitę, siūlo bent kas savaitę daryti nuo savaitės iki mėnesio nevartojimo pertraukas ir taip toliau. Ale narkomanams tai nei motais būdavo, tai jie ir vartodavo taip, kaip patys susigalvodavo. O paskui būdavo keistai, kad barbitūratai veikti apstoja, užmigt norint, jau reikia kokių 2-3 tablečių, o organizme jau prisikaupę kokios 10 tablečių, jei ne daugiau. Tai taip ir numirdavo nuo lyg ir normalaus dydžio terapinės dozės - išgėrė tabletę ir atia - letalinė baigtis. Ypač jei dar alkoholio prieš tai įkalęs.
Čia dar reikia pridėti, kad abstinencijos sindromas nuo barbitūratų yra labai nemalonus, savo bjaurumu sulyginamas su tuo, kurį patiria narkomanai, vartojantys heroiną, tiktai kad su kitais efektais - pavyzdžiui, su spazmais, traukuliais ir priepoliais, kartais primenančiais epilepsiją. Ir žinoma, su įspūdingais skausmais.
Taip kad galim čia pasakyti, kad malonumo nuo tų barbitūratų narkomanai neretai patirdavo maždaug nulį, o vat lomkės visokios tai būdavo tokios, kad maža nepasirodytų.
Istorinės žinios apie barbitūratus
Kaip sako istorija, barbitūrinę rūgštį atrado garsus chemikas Bajeris (Adolf von Baeyer). Pavadino barbitūrinę rūgšti Barboros vardu, pridėdamas prie to vardo dar ir lotynišką žodį "urea", kuris, atleiskit už išsireiškimą, reiškia myžalus. Išties čia reiktų turėt omeny, kad su šlapimu tai buvo susieta greičiau per cheminę pusę, nes vienas iš barbitūratų cheminės sintezės komponentų - karbamidas (šlapalas), junginys, kuris šiais laikais plačiai naudojamas kaip trąšos, o taip pat žinomas, kaip viena iš pagrindinių šlapimo sudedamųjų dalių.
Tarp versijų, kurios paaiškintų Barboros vardo atsiradimą - tai ir tai, kad atrastas junginys buvo šventos Barboros dieną, ir tai, kad Bajerio dukra kažkaip jį kamavo, o jos vardas buvo Barbora, ir gal įtikinamiausia versija - kad anas tuo metu kadrino kažkokią Barborą ir jos vardu pavadino naują junginį, tiesiog norėdamas įsiteikti ir padaryti įspūdį, kad jos vardą įamžina moksle. Visgi yra ir dar banalesnė versija: kartą Bajeriui pritrūko šlapalo laboratorijoje, tai anas paprašė, kad valytoja į puodą primyžtų, o tada ir perdirbo gautą produktą į atitinkamą junginį. Valytojos vardas buvo Barbora, tai štai jums ir prašom.
Jau gerokai vėliau, 1903 metais vokiečių mokslininkai Hermann Fischer ir Joseph Mering iš barbitūrinės rūgšties susintetino legendiniu tapusį Veronalį - tiesiog bandymų rezultatus anie kartais sušerdavo kokiems nors šunims, norėdami pažiūrėti, kas bus, o vieną kartą tie šunys užmigo taip staigiai ir smarkiai, kad chemikai nutarė, jog šitas reikalas yra vertas didelio dėmesio. Greitai šitas junginys išpopuliarėjo taip smarkiai, kad tapo overdozių ir tyčinių bei netyčinių apsinuodijimų simboliu - mat Veronalis buvo baisiai populiarus visokių nelaimingų moterų tarpe. Kai kuriose šalyse šitas dar buvo platinamas, kaip Barbiton, kad būtų gražesnis pavadinimas.
Aišku, Veronalio gamintoju tapo garsus koncernas Bayer, dar labiau žinomas už aspirino ir heroino išradimą.
Gana greitai, 1912 metais, buvo susintetintas ir Fenobarbitalis, dar žinomas, kaip Luminal. Šitas greitai populiarumu aplenkė netgi Veronalį. Paskui išplito ir dar krūvelė kitų barbitūratų, tokių, kaip Tiopentalis, Amobarbitalis ir panašūs.
Jau apie 1920 barbitūratai tapo apsinuodijimų lyderiais visame pasaulyje, o apie 1930 ėmė plisti įvairios netikėtos buitinės narkomanijos: paaiškėjo, kad moteriškės, besigydančios visokius ten PMS, ilgainiui pasidaro nuo tų barbitūratų labai priklausomomis, nes pasiekus kažkokį tai dozavimo lygį, organizmas persitvarko ir be barbitūratų joms pasidaro neįmanoma gyvent. Vat tada ir prasidėjo pirmi šitų vaistukų ribojimai.
Apie 1960, kai nuo barbitūratų ėmė kaip lapai mirdinėti visokios JAV žvaigždės, kaip kad Elvis Preslis ar Marilyn Monroe, barbitūratai buvo imti drausti, paversti riboto naudojimo preparatais, taikymo sritys apribotos iki vartojimo per operacijas, konvulsijų malšinimui ir pan., tuo tarpu iš kasdienio vartojimo ganėtinai sparčiai buvo pašalinti. Apie kokius 1970-1980 metus barbitūratai buvo laikomi narkotikais, kurie pagal pavojingumą, įvairių mirčių skaičių gali lygintis su heroinu, tačiau aprbojus barbitūratų pardavimus, mirčių skaičius nunyko ir dabar jau anie daugiau iš pasakojimų težinomi.
Dėl to galima spėti, kad kenksmingas barbitūratų poveikis plito ne tiek dėl to, kad jie žmones lengvai verstų narkomanais, kiek dėl to, kad jie buvo tiesiog pernelyg visiems prieinami ir neatsakingai vartojami. Kiekviena buka karvė galėdavo gaut, tai paskui ir rydavo saujomis, kol numirdavo.
Dar čia teisybės dėlei turim pasakyti, kad kai kurie iš barbitūratų buvo naudojami, kaip teisybės eliksyras, ypač koks natrio tiopentalis.
Populiaresni barbitūratai
- Amytal, dar žinomas kaip Amobarbital
- Phanodorm, dar žinomas kaip Cyclobarbital
- Prominal, dar žinomas kaip Methylphenobarbital
- Nembutal, dar žinomas kaip Pentobarbital
- Luminal, dar žinomas, kaip Phenobarbital
- Pentothal, dar žinomas, kaip Thiopental
- Veronal, dar žinomas kaip Barbital, Barbiton ir Diethylbarbital
Be šitų, yra ir dar krūva kitų panašių junginių su įvairiais panašiais pavadinimais, tačiau ganėtinai panašiu ir poveikiu.
| ||
| Opioidai: | | |
| Psichodelikai: | | |
| Stimuliantai: | | |
| Kiti visokie: | | |
| Dar skaitinių: | | |
