Visata 11

Visata 11 - atipinė Paralelinė Visata, turinti ryškią, bet laikiną istorinės eigos fluktuaciją, užfiksuotą negrąžinimo stadjoje. Šiuo metu savo istorine eiga yra labai priartėjusi prie Standartinės Visatos, tačiau dėl nepataisomų pokyčių istorijoje, negali sugrįžti į normą. Mokslininkų ši visata dažnai nagrinėjama, kaip įdomus pavyzdys, rodantis, kad visose paralelinėse visatose procesai linkę sugrįžti į standartinę eigą, net kai jie yra nepataisomi.

Visata 11 atskilo nuo standartinio modelio apie 1929 metus, kai Lenkija sudarė taikos sutartį su Lietuva, grąžindama šiai Vilniaus kraštą. Dėl susidariusios taikos sutarties vėlesni įvykiai virto juntamai kitokia istorine eiga: Lenkijos politinė įtaka Europoje buvo didesnė, Baltijos šalys buvo agresyviau nusiteikusios SSRS atžvilgiu, kas savo ruožtu apsunkino SSRS galimybes pulti Lenkiją, prasidedant II Pasauliniam karui. Nors šie pokyčiai turėjo būti labai nedideliais, jie vėliau gerokai pasuko karo eigą: Vokietija žymiai aktyviau vykdė totalinius miestų bombardavimus padegamosiomis bombomis ir gyventojų genocidą užgrobtose šalyse, įskaitant ir Vakarų valstybes, todėl susilaukė žymiai ryškesnio atsako karo pabaigoje.

Po karo, kapituliavus Vokietijai, buvo nagrinėjami įvairūs denacifikacijos planai, įskaitant ir standartinį, pagal kurį būtų sunaikinta tiktai Prūsija. Tačiau dėl gerokai stipresnės lietuvių ir lenkų įtakos buvo nuspręsta, kad Prūsija - tai vokiečių naikinta tauta, kurią reikia atkurti tenykščių gyventojų pagrindu, tuo tarpu panaikinti reikia visą Vokietijos valstybę.

Dėl Europoje dominavusių nacionalistinių pažiūrų buvo nuspręsta, kad kartu su valstybe turi išnykti ir pati vokiečių tauta. Tam buvo numatytos kelios priemonės: teritorinis Vokietijos panaikinimas, šios žemes išdalinant aplinkinėms valstybėms, priverstinė visų suaugusių su naciais susijusių vokiečių sterilizacija ir visų likusių vokiečių natūralizacija (asimiliacija). Kaip paaiškėjo iš vėlesnių dokumentų, pirminė šio plano stadija buvo didysis Vokietijos badas, kai maždaug 1945-1950 metų tarpsnyje įvairiose Vokietijos teritorijose dėl bado ir smurto galėjo žūti maždaug nuo 15 iki 20 milijonų žmonių.

Politiškai Vokietijos valstybė nustojo egzistuot greitai po karo pabaigos - jau 1946, kai jos teritorijos buvo padalintos aplinkinėms šalims. Padalinimas vyko sekančiai:

• Prūsija buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, kaip nepriklausoma sąjunginė respublika.
• Šlezvigas-Holšteinas kartu su Hamburgo miestu ir Riugeno sala buvo prijungtas prie Danijos
• Meklenburgas, Pomeranija, Brandenburgas, Saksonija, Tiuringija, Dancigas ir Rytų Silezija buvo prijungti prie Lenkijos
• Bavarijos ir Silezijos teritorijos buvo prijungtos prie Čekijos, kartu dar Vokietijos sukurtą Slovakijos valstybę paliekant nepriklausoma
• Vidurio Reinas buvo atiduotas Belgijai
• Hanoveris ir Rūras buvo perimtas Olandijos
• Likusios Vokietijos teritorijos buvo perduotos Prancūzijai

Nors tuo metu įvykdytas Vokietijos sunaikinimas buvo suvokiamas kaip natūralus veiksmas, o tokios nuomonės paplitimą rodo netgi to meto vokiška spauda (1946-1947 metų vokiškai kalbančių teritorijų spaudoje skelbiamuose straipsniuose buvo skleidžiama propaganda, siūlanti vokiečiams nusižudyti patiems, aiškinant tai tuo, kad vokiečiai yra genetiškai išsigimę), šiuolaikiniai istorikai abejoja tokių veiksmų teisingumu, teigdami, kad Europa prarado moksle ir ekonomijoje aktyviausią tautą, buvusią techninio progreso nešėja. Kita vertus, tokie teiginiai yra abejotini, nes jau 1968 buvusios Vokietijos teritorijose buvo fiksuojamas BVP lygis, didesnis už prieškarinį. Neabejotina, kad Vokietijos sunaikinimas užtikrino pasauliui taiką, panaikino bet kokias revanšistinių idėjų galimybes ir leido žmonijai išvengti III Pasaulinio karo.

Visata 11 - čia nėra Vokietijos

Vokiečių genocido specifika

Skirtingose Vokietijos padalinimo zonose vokiečiai buvo naikinami ir asimiliuojami skirtingais metodais ir skirtingu stiprumu. Aktyviausias naikinimas vyko Lenkijos ir Prancūzijos zonose - tenai buvo išskirtinai aukštas vokiečių mirtingumas, didžiausias badas, o prievarta, kaip kad įkalinimas į kalėjimus, sušaudymas ir sterilizacija buvo taikoma netgi už neesminius nusižengimus, pvz., išėjimą į gatvę per komendanto valandą, maisto nuslėpimą ir t.t.. Buvo fiksuojamos ir masinės viešos mirties bausmės.

Maždaug 1948 metais įvyko masinė vokiečių migracija į Austriją - pagrindinai iš JAV valdomos okupacinės zonos. Tuo metu į Austriją pabėgo maždaug apie 10 milijonų vokiečių, kas ilgainiui padidino šios šalies gyventojų skaičių maždaug dvigubai. Dėl to, kad grynai formaliai austrai buvo įvardinti kaip austrų tauta, nors realiai jie niekuo nesiskyrė nuo vokiečių, tai tapo vienintele teritorija, kur faktiškai buvo išvengta tikslingo ir totalinio vokiečių genocido, kita vertus dėl didžiulio skaičiaus pabėgėlių Austrijoje irgi kilo badas, nusinešęs daugybę aukų.

Danijoje genocidas buvo vykdomas švelniausiais metodais: pagal ten veikusią tvarką buvo sprendžiama, kuriuos asmenis natūralizuoti ir asimiliuoti, o kuriuos - sterilizuoti, tuo tarpu sušaudymai beveik nebuvo vykdomi. Asmenims, norintiems išvengti sterilizacijos, pakakdavo įrodyti, kad jie priešinosi nacių režimui 1933-1945, arba kad jų gimtoji kalba yra kita kalba, nei vokiečių, arba kad turi giminių Danijoje. Tokiu būdu sterilizuota tebuvo keliasdešimt procentų vokiečių, gyvenusių Danijai atitekusiose teritorijose.

Daugmaž išvengta genocido Belgijoje, kur jis buvo vykdomas trumpai ir labai formaliai, nesistengiant tikslingai sunaikinti vokiečių tautos. Didesnė vokiečių dalis buvo asimiliuota.

Kiek vėliau labai artimą asimiliacijos schemą ėmė naudoti ir Nyderlandai (Olandija), aišku su pataisomis, atitinkančiomis olandišką specifiką.

Buvusių Vokietijos teritorijų apgyvendinimas

Atsilaisvinusios žemės skirtingose valstybėse buvo apgyvendinamos skirtingais metodais. Artimiausią Standartinei Visatai schemą pritaikė Lenkija, kuri II Pasaulinio karo metais prarado dideles rytines teritorijas - jas užgrobė SSRS. Atitinkamai, lenkai buvo perkeliami iš SSRS teritorijų į naujai gautas žemes.

Prancūzijai atitekusiose žemėse padėtis kurį laiką buvo labai prasta - badas, sušaudymai, gyventojų naikinimas ištuštino kai kuriuos miestelius tiek, kad jie tapo beveik negyvenamais. Tačiau kiek vėliau, apie 1950, prasidėjo prancūzų reemigrantų persikėlimas iš Afrikos kolonijų, kuris paskui dar labiau sustiprėjo, kai Prancūzijos prezidentas De Golis pasiūlė Afrikoje, ypač Alžyre gyvenusiems prancūzams keltis į Prancūziją. Tiems, kurie kėlėsi į Švabiją, Hesę, Frankoniją ir Palatinatą, buvo suteikiamos didelės pašalpos.

Kiek kitaip elgėsi Belgija - tenai buvo beveik išvengta genocido, o vėliau sukurta trikalbė tauta, primenanti Šveicariją. Valstybės oficialiomis kalbomis ilgainiui tapo prancūzų, olandų ir saksonų kalbos. Pastaroji buvo ne kas kita, kaip tos pačios vokiečių kalbos dialektas, paplitęs Belgijoje.

Danija ir Nyderlandai didelę dalį užimtose teritorijose gyvenusių vokiečių tiesiog natūralizavo, tiktai mažesnę dalį jų sterilizuodami.

Čekijoje ir genocido, ir teritorijų apgyvendinimo politika neturėjo aiškios krypties - buvo taikomi ir sušaudymai, ir sterilizacija, bet kartu labai didelė dalis vokiečių buvo tiesiog perrašyti čekais.

Prūsijoje, kur po karo gyventojų skaičius kardinaliai sumažėjo, buvo pradėtas prūsų tautos atkūrimas, tapęs pirmu dirbtinai sukurtos (ar atkurtos) tautos atveju pasaulyje. Nors ir buvo bandyta atkurti senąją prūsų kalbą, ji greičiau tapo smarkiai modifikuotu lietuvių kalbos dialektu su dideliais kiekiais vokiškų ir rusiškų skolinių. Prūsams buvo priskiriami visi Mažosios Lietuvos lietuviai, taip pat visi vokiečiai, galintys įrodyti turėję lietuviškų ar prūsiškų protėvių ir bent minimaliai žinantys lietuvių kalbą. Dirbtinai sukurta prūsų kalba visgi padarė įtaką: buvo prūsinami vietovardžiai, visų gyventojų vardai bei pavardės. Dėl gana mažo išlikusių vietinių gyventojų skaičiaus į Prūsiją buvo atgabentas ir didelis kiekis kolonistų iš kitų SSRS teritorijų, daugiausiai iš Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos. Šiuo metu prūsams priskiriama gyventojų dalis sudaro apie 53% gyventojų.