Vilpišys

Vilpišys arba miškinė katė atrodo visai nekaltai, visai panašiai į paprastą rainą naminę katę, kokių iki šiol neretai galima aptikti kaimuose. Tik tiek, kad būna didelis, stebėtinai didelis. Ir be proto baikštus arba be proto piktas ir agresyvus.

Vilpišys arba miškinė katė (lot. felis silvestris) - tokia laukinė, miškinė katė, kadaise gyvenusi ir Lietuvoje, tačiau XIXa. pabaigoje galutinai išnaikinta. Pasižymėjo kraštutiniu agresyvumu ir aršiu būdu. Kai kuriais spėjimais, retais atvejais galėdavo susikryžminti ir su paprastomis naminėmis katėmis, susikryžminus gaudavosi itin stambaus dydžio ir bjauraus būdo rainos naminės katės.

Šiokios tokios vilpišių populiacijos yra išlikę dalyje Europos šalių - pvz., Vokietijoje, Slovakijoje, Moldovoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir pan., tačiau visur tos populiacijos labai mažos, nunykusios. Pagrindinės nykimo priežastys - vilpišiai naikinami, juos painiojant su sulaukėjusiomis naminėmis katėmis, taip pat nyksta dėl nykstančių miškų ir dėl sulaukėjusių naminių kačių platinamų ligų.

Savo svoriu vilpišys yra maždaug du kartus sunkesnis už paprastą naminę katę, pagal ilgį - apie pusantro karto ilgesnis. Patinai gali sverti apie 7-8 kilogramus, retais atvejais ir daugiau. Patelės, kaip įprasta katėms, yra smarkiai mažesnės už patinus ir dažniausiai sveria apie 4-5 kilogramus. Nors genetiškai vilpišiai yra gan giminingi naminėms katėms ir yra skaitoma, kad naminės katės galėjo iš jų išsivystyti, kiti mokslininkai tuo abejoja, nes vilpišiai absoliučiai nepasiduoda jaukinimui. Labiau įtikinama teorija - kad naminės katės atsirado iš kažkurių kitų kačių, o tiesiog vėlesniais laikais hibridizavosi su vilpišiais, todėl ir priartėjo genetiškai.

Bendra savo išvaizda vilpišys primena labai įprastą kaimišką rainą naminę katę. Vienas iš spėjimų yra, kad rainos lietuviškos katės ir susidarė, po to, kai jas Viduramžiais įvežė į Lietuvą. Tos katės kartais susikryžmindavo su laukiniais vilpišiais, tad šie vienpusiškai ir perduodavo savo genus naminėms katėms. Atvirkščias perdavimas nevyko, nes naminės katės patinas neturi jokių šansų išpisti vilpišio patelę, nes jį koks nors vilpišys ar ta pati vilpišio patelė tiesiog suės vietoje maisto.

Vilpišio skiriamieji bruožai, padedantys jį atskirti nuo paprastų kačių - tai, kad jis turi keturis į taškus suskylančius tamsius dryžius ant galvos, o išilgai jo stuburo eina tamsi juosta. Grynakraujis vilpišys neturi baltų letenų, kurios gan būdingos naminėms katėms. Uodega irgi kiek skiriasi savo forma nuo naminės katės uodegos - yra puresnė, storesnė ir buku galu, dažniausiai yra labai ryškiai dryžuota. Stori ryškūs uodegos dryžiai yra vienas iš lengviausiai pastebimų vilpišio skiriamųjų bruožų. Kailis gana ilgas ir labai tankus, pritaikytas šaltoms žiemoms. Žandikauliai gerokai platesni ir storesni, nei sulyginamo dydžio naminių kačių.

Priklausomai nuo vilpišių gyvenamo Europos regiono, jų dryžiai, rainumas ir kailio spalva gali gana juntamai skirtis. Kai kur rainumas būna vos pastebimas, kitur - dryžiai būna labai ryškūs. Spalva varijuoja nuo rudos su juodais dryžiais iki gana neutralios pilkos, kur dryžiai sunkiai pastebimi. Dryžių pobūdis gali būti nuo tigrinių dryžių iki nedidelių išsibarsčiusių dėmių.

Taigi, vilpišys atrodo tiesiog kaip labai didelė raina katė, tačiau yra kraštutinai bjauraus charakterio. Kaip pastebi gamtininkai, kurie bandydavo vilpišius prijaukinti, tie net ir nuo mažiausių dienų namie užauginti, su žmonėmis adekvačiai nesielgdavo ir užpuldinėdavo, draskydavosi, kovodavo ir panašiai.

Vilpišiai pasižymi kraštutinai agresyviu būdu, tad medžioja grobį, kuris yra sąlyginai labai didelis. Kaip pvz., Tadas Ivanauskas aprašinėjo, kaip Lietuvoje gyvenę vilpišiai medžiodavo kiškius, o kartais papjaudavo netgi ir stirnas. Pasitaikydavo ir žmonių užpuolimai, kai vilpišys šokdavo ant žmogaus iš viršaus, nes iš viršaus nesugebėdavo įvertinti žmogaus dydžio. Kartais po tokių užpuolimų žmonės likdavo sunkiai sužaloti, pvz., praradę akį ar ausį.

Kontaktų su žmonėmis vilpišiai paprastai labai vengia, žmonių bijo, laikosi kuo toliau nuo gyvenamų vietovių. Ten, kur būna žmonių, paprastai pareina į visiškai naktinį gyvenimo būdą. Su tuo susiję labai dideli sunkumai, vertinant vilpišių buvimą - nepavyksta jų pamatyti. Susidūrę su žmonėmis, dažniausiai tyliai pasislepia, pabėga, tačiau kai kuriose situacijose, jei bijo, kad žmogus atims grobį ar kad kils pavojus jaunikliams, gali žmogų pulti, visiškai nesiskaitydamas su žmogaus dydžiu. Puola be įspėjimo, labai agresyviai, netestuodamas gynybos, taikydamasis išdraskyti akis. Dėl to XIXa. Lietuovs medžiotojų vilpišys būdavo vertinamas, kaip žymiai pavojingesnis už lūšį.