Venerologinis dispanseris

Venerologinis dispanseris arba trumpiau dar būdavo vadinamas kaip dermatovenerologinis dispanseris, o jei trumpiau tai tiesiog venerinis dispanseris ar išvis koksai vendispanseris - tai tokia specializuota pusiau poliklinika, pusiau ligoninė, o pusiau kokia tai medicininė policija, kitaip tariant - dispanseris, bet skirtas gydyti venerinėms ligoms.

Šiais laikais dispanserių jau nebeliko, tai nežinom, ar tai gerai, ar tai blogai. Bet senais laikais, kai prie ruso buvo geriau, tai dispanserių buvo daug, o pats didžiausias buvo tokia odos ir venerinių ligų ligoninė Bokšto gatvėje, dar taip ir vadinama neretai - "bokšto gatvė", nes pusė tos gatvės iš abiejų pusių buvo ne kas kita, o venerinė poliklinika, venerinė ligoninė, kalėjimo tipo patalpos priverstiniam gydymui ir panašiai. Ir visa tai dar paskirai, kad būtų atskirti vyrų ir moterų skyriai, nes pacientai neretai būdavo tokie marginalūs, kad bandydavo pasipisti, netgi ir būdami užsikrėtę ir su kitais užsikrėtusiais, nes niekas ne galvoje būdavo. Tai todėl prie įėjimo/išėjimo buvo dar ir milicijos postas, kad niekas nepabėgtų, o langai visur su grotomis.

Senais laikais, kai visokių durnių būdavo daug ir dauguma žmonių įsivaizdavo, kad gydytis nebūtina, o daktarai čia tik nesąmones jiems kalba, tai tekdavo visokius užsikrėtusius kokiu nors triperiu ar sifiliu gaudyti ir vežti tenai. Kitaip nesigaudavo. Pacientai gi gaudavo paprastą pasirinkimą: arba išduoti visus, su kuo pisosi ir tada gydytis savanoriškai, arba gauti BK straipsnį už ligos platinimą ir tada gydytis priverstinai, o paskui atsėdėti kelerius metus kalėjime.

Tai dar tie veneriniai dispanseriai dėl to garsėdavo ir savo gydymu - sulfozinas buvo dažnas vaistas, o kadangi neretas ligonis bandydavo išsprukti, tai vėlesniais laikais neramesni pacientai dar gaudavo ir aminazino bei haloperidolio. O ir toksai gydymas praversdavo, nes dalis ligonių būdavo ir su psichozėmis, ir kartais net ir su kokiu nors Kotaro sindromu, nes sifilis labai pažeidžia smegenis.

Tai štai taip iki kokių 1990 tas ligas gavosi išnaikinti. O paskui atėjo Nepriklausomybė, bet jau buvo atsiradę nemažai visokių vaistų, kurie daug greičiau tas ligas pagydydavo, ir be jokių skausmų, tai dabar jau kažkaip gaunasi ir be venerologinių dispanserių apsieiti.