Velniažuvė

Išdžiovinta velniažuvė kokiame tai muziejuje, pagal dydį matosi, kad galėtų praryti šalia pozuojantį vaiką be jokių problemų.

Lofiforma dažoma kokiame tai muziejuje, kad gerai atrodytų, didelė žuvis, gali būti, kad ir tą ją dažančią moterį galėtų praryti.

Čia dar kažkokia neaiški nuotrauka, kur kažkoks pasimetęs vyrukas traukia šitą padarą iš kažkur

Velniažuvė arba lofiforma - tokia žuvis, nevalgoma tiesiog dėl to, kad praktiškai neturi mėsos, o vien tiktai ašakas, žvynus ir dantis. Dar lotynų kalba būna vadinama Lophiiformes - išties visa krūva skirtingų žuvų rūšių (apie 200), kurios gyvena dugne, paprastai gana dideliame gylyje, siekiančiame nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Seklesniuose vandenyse aptinkamos retai.

Lofiformos pasižymi išskirtinai dideliais nasrais, labai didelėmis akimis ir meškere, kuri turi judantį, kai kuriais atvejais šviečiantį kirmėliuką-jauką kitų žuvų viliojimui. Dėl savo sandaros, kai beveik visa žuvis yra nasrai ir skrandis, lofiforma sugeba praryti žuvis, kurių dydis yra beveik kaip jų pačių. Kai kurios lofiformos turi gana mažus dantis, bet yra ir tokių, kur dantys yra neproporcingai ilgi.

Daugelis įsivaizduoja, kad velniažuvės yra mažos žuvytės, kaip kokios rupūžės didumo. Išties tai būna įvairiai - kai kurios velniažuvės būna vos kelių centimetrų didumo ir gaudo mikroskopinius vėžiagyvius, tačiau kai kurios rūšys gana stabiliai užauga iki 100cm dydžio, o retesniais atvejais ir dar gerokai daugiau.

Velniažuvės yra įdomios ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl keistos lytinės biologijos ir dimorfizmo. Žodžiu, tos didelės velniažuvės - tai ištisai patelės, o tuo tarpu patinėliai yra mikroskopiniai, kaip koks šimtadalis ar dar mažiau pagal savo dydį. Negana to, tie patinėliai yra tokie maži, kad netgi nesugeba normaliu būdu susiporuoti su patele, tai elgiasi kaip tipiški parazitai - prisisiurbia ir priauga prie patelės, maitindamiesi jos krauju. Ilgainiui patelė su patinėliu (ar netgi keliais) taip susigyvena, kad tie tampa tiesiog priaugusiais guzeliais.

Kai mokslininkai pirmus kartus tyrinėjo lofiformas, tai buvo nustebę, kad pagauti pavyksta tik pateles, bet tos patelės dažniausiai turi keistų, tik joms būdingų parazitų. Tik po geroko laiko tarpo pavyko nustatyti, kad ten išties ne parazitai, o patinai.