Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Uncanny valley
Uncanny valley, dar lietuvių kalba pavadinamas kaip šiurpus slėnis, kraupumo duobė, slėpiningas tarpeklis ar kaip nors panašiai – toksai psichologinis fenomenas, kadaise pademonstruotas japonų, kūrusių robotus, kad darant robotą panašesnį į žmogų, kai panašumas per daug padidėja, žmonės į tokius robotus ima reaguoti kraštutinai neigiamai, su pasibjaurėjimu, baime ir išvis pakraupdami.
Neretai žmonės pamato tą uncanny valley efektą, kai žiūri į žmonių nuotraukas, sugeneruotas kokios nors Midjourney programos. Nelabai dideli žmonių veidų nukrypimai nuo realybės sukuria kraupų įspūdį.
Kraupumo slėnis ir jo atradimas
Kraupumo duobės ar šiurpo slėnio (kaip bepavadinsi) fenomeną kadaise aprašė toksai japonas Masahiro Mori, kūręs visokius humanoidinius robotus. Jis pastebėjo, kad žmonės nebūtinai geriau reaguodavo į tikroviškesnius robotus, o ypatingai žmones pakraupindavo judančios netikros, bet itin tikroviškai atrodančios automatinės dirbtinės rankos. Tuos pastebėjimus jis suvedė į teoriją, kurią pats pagrindė dar Sigmund Freud išsakytais pastebėjimais, kad žmones itin kraupina, jei sunku nustatyti, ar kažkas yra gyvas, ar numiręs. Tą teoriją Masahiro Mori ir išvedė kaip matematinę kreivę, kurioje yra duobė arba slėnis, žymintis kraupumo, šiurpo zoną.
Kadangi japonai skaičiavo patikimo ir nepatikimo lygmenį matematiškai, tai jiems gavosi tokia kreivė, kur pradžioje, jei robotas į žmogų darosi panašesnis, jis žmonėms patinka labiau. Bet paskui, kai panašumas pasidaro per didelis, ta žmonių reakcija labai staigiai ima verstis aukštyn kojomis ir pasidaro kraštutinai neigiama. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad dar paskui, jei panašumas jau visai pasidaro idealus, kad robotas atrodo jau tikrai kaip gyvas žmogus, neigiamų reakcijų vėl mažėja ir vėl ima daugėti teigiamų. Tiesa, kad jau tų teigiamų reakcijų atsirastų, tai turi atrodyti neįtikėtinai gerai, o su robotais taip iki šiol dar nei karto nesigavo.
Uncanny ir Unheimlichkeit: vaiduokliškas kraupumas ir netikrumas
Prieš daugiau kaip šimtmetį Sigmund Freud parašė gana didelę analizę, susijusią su kažkokios ten literatūros analize ir diskusijomis apie tai, kaip kažkas, kas beveik žinoma, bet visgi užslėpta būti daug kraupiau, nei kažkas atvira.
Taigi, toje analizėje buvo labai aiškiai paaiškinta, kad mes galim priimti gyvus dalykus, galim priimti ir kokius nors mirusius žmones, bet mus daug smarkiau kraupina situacijos, kur mes nežinome, ar kažkas yra gyvas, ar negyvas. Būtent nežinojimas, nuslėptumas ir nesuprantamumas mums sukelia itin daug šiurpo. Ir tai ypatingai stipriai reiškiasi būtent tada, kai kalba eina apie žmones ir būtent tada, kai atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoj, bet kažkas truputį kažkiek netvarkoje, nu truputį, truputėlį kažkaip, ir mes negalime pasakyti kas ne taip, ir kas negerai.
Tą užslėptą kraupumą Freudas pavadino žodžiu "Unheimlichkeit", kuris visai pažodžiui reiškia maždaug kažką tokio, kaip "atslėpta savybė" ar "atskleistas gebėjimas", t.y., savybė, kuri buvo slapta, bet pasidarė pastebima. Žodis "unheimlich" vokiečių kalboje reiškia dar ir šiurpą, baimę, siaubą, keistumą, kenksmingumą, vaiduokliškumą - žodžiu, pagal prasmę būtų sietinas su visokiomis piktosiomis dvasiomis ar demonais.
Kai Freudo darbai buvo verčiami į anglų kalbą, tiesioginio žodžio "Unheimlichkeit" analogo neatsirado, bet buvo pasirinktas daug neutralesnis žodis "uncanny", nors kai kurie vertėjai versdavo kaip "creepiness" ar panašiai.
Kai Masahiro Mori apibrėžinėjo fenomeno prasmę japoniškai, jis apibrėžinėjo ją labai artimai Freudui - irgi lygindamas su vaiduokliais ir lavonais, ir su mirusiųjų baime. Taigi, lietuviškai matyt tinkamiausias pagal prasmę vertimas būtų "vaiduoklių slėnis", "lavonų slėnis" ar "piktųjų dvasių slėnis".
Nenatūralumas ir dirbtinumas kaip negrožis
Yra seniai pastebėta, kad įvairūs plastinės chirurgijos pagražinimai sukelia neigiamas ar netgi labai stipriai neigiamas aplinkinių reakcijas, nors patys žmonės, kurie tas operacijas užsisako, galvoja, kad nuo jų pagražės.
Šitas fenomenas taip pat reiškiasi ir kitose srityse, pvz., vienas iš ryškiausių atvejų – tai įvairūs implantai beigi silikonas: yra jau kuris laikas pastebėta, kad vyrai intuityviai atpažįsta silikoninius papus ir į juos dažniausiai reaguoja neigiamai. T.y., netgi jei vyrui patinka dideli papai, paprastai implantais padidinti papai patinka mažiau. Su tuo siejamas senokai pastebėtas fenomenas, kad po to, kai vyras apmoka savo žmonai papų padidinimą, jau per pirmus metus laiko skyrybų tikimybė padidėja kelis kartus.
Panašus, dar plačiau žinomas fenomenas – tai lūpų pasididinimas, kuris sukelia labai stiprias neigiamas reakcijas ir vyrams, ir moterims – jei asmenys pasididina lūpas silikono injekcijomis ar panašiais būdais, jų veidai būna vertinami kaip negražūs, subjauroti ir pan., nors paprasta logika sako, kad statistiškai vidutinės ar storos lūpos vertinamos kaip gražesnės, negu plonos.
Bendresnis atvejis – bendrai ryškiai neigiamas veido plastinių operacijų vertinimas, ypač tų, kurios skirtos ne senėjimui paslėpti, o atseit „pagražinti“. Statistiniai vertinimai rodo, kad po plastinių operacijų žmonės vertinami kaip daug mažiau gražūs ar išvis pasidarę kraupūs.
Tyčinis uncanny valley efekto panaudojimas
Vakarų kultūroje yra neblogai išvystytas tyčinis šio efekto panaudojimas mene, kai tikslingai sukuriamas netikrumo, neteisingumo pojūtis, kuris, savo ruožtu, sukelia žiūrovui ar skaitytojui baimę. Toksai efektas naudojamas būna ir knygose (siaubo romanuose ar apsakymuose), bet bene ryškiausiai matomas yra filmuose, kur siaubą kelia būtent tie personažai, kurie atrodo labai tikroviškai, bet kažkaip neteisingai.
Visais atvejais siaubo sukėlimo mechanizmas yra paremtas tuo, kad kažkas neatskleidžiama, neparodoma, kartu sukuriant pojūtį, kad kažkas visgi yra ir neteisingai.
Būtent slaptumas ir neparodymas kuria itin stiprų nesaugumo jausmą, o iš šio jau išsivysto ir labai gili, labai stipri baimė.
Vienu iš ryškiausių aktorių, kuris žiūrovams kūrė būtent tokį netikrumo ir baimės pojūtį, buvo Anthony Hopkins, sukūręs Hanibalo Lekterio personažą filme Avinėlių tylėjimas. Ta netikra, maloni, besišypsanti, bet kartu sustingusi ir nieko nerodanti veido išraiška, keistas, tos išraiškos neatitinkantis žvilgsnis - visa tai žiūrovams kūrė jausmą, kad kažkas su šiuo personažu yra be proto negerai. Ir kartu buvo neįmanoma įvardinti, kas negerai.
Būtent per tokį tikslingai sukurtą veido išraiškų netikrumą, nesuprantamumą Anthony Hopkins padarė tokį neįtikėtinos galios maniako įvaizdį, kad paskui taip ir liko nepralenktu, o pats filmas tapo realia kino klasika.