Telefonų knyga

Telefonų knyga - tai buvo toksai senovinis išradimas, kurį dabar prisimena tiktai būmeriai, nes joks normalus žmogus to prisiminti negali. O jei ir galėtų, tai šiais laikais tokias knygas visiškai draudžia BDAR, todėl jokių tokių knygų nebūna, o ir jų platinimas ar naudojimas verslo tikslais yra nelegalus, jei tą daro juridinis asmuo. Žodžiu, knyga, kurioje surašyti žmonės, jų adresai ir telefono numeriai. Tikra visokių persekiotojų ir kriminalų svajonė.

Sunku tuo patikėti, bet senovėje visi telefonai buvo stacionarūs, o mobilių telefonų nebuvo. Ir visi teleofnai kažkam priklausė, ir jie būdavo surašomi ir paskui didžiuliais tiražais būdavo spausdinamos knygos, kur būdavo parašyta, kad koks nors Petras Jonaitis, Jonas Petraitis ar dar kas nors gyvena tenai ir tenai, tuo ir tuo adresu ir jo telefono numeris yra toksai ir toksai.

Kad ir kaip tai atrodo absurdiška, senoviniais laikais sunku būdavo be šitokių knygų apsieiti, nes kompiuterių nebuvo, o užrašų knygelės nebuvo pakankamai talpios. Neegzistavo ir jokie socialiniai tinklai ar Google. Taigi, jei tik reikdavo kokio žmogaus ieškoti, tai ir tekdavo tą daryti, vartant tokias telefonų knygas.

O dar, telefonų knygos būdavo nežmoniškai storos ir didelės, nes surašyti į jas šimtatūkstantinius žmonių kiekius nebūdavo lengva, tai užimdavo daug vietos. Tai tokios knygos sverdavo porą kilogramų ir būdavo didžiulės ir baisiai storos. Tai kai kas nors norėdavo pasakyti, kad kokia nors knyga yra neįtikėtinai didelė ir stora, tai lygindavo tokią knygą su telefonų knyga.