Taxi driver

Toksai nekaltas kultūringas vyrukas sėdi savo kambaryje patamsyje ir rašo dienoraštį.

Taxi driver arba Taksi vairuotojas - toksai mielas ir lėtas senovinis kino filmas iš 1976 metų. Vertas peržiūros jau vien dėl tų senovinių nostalgiškų vaizdų, kurie anuomet buvo.

Filmo siužetą suspoilinsim čia praktiškai atvirai visą.

Taigi, toksai vyrukas atitarnavo Vietnamo kare ir tenai aiškiai gavo PTSD. Dėl to PTSD jis negali miegoti, nes matyt košmarai kankina tokie, kad jis išsyk atsibunda, vos tik pabando. Jei ir gali kiek pamiegoti - tai nebent dieną ar šiaip kai nulūžta ir pats to nesupranta. O kaip žinia, ilgalaikė nemiga sukelia visišką stogo nučiuožimą, nes nuo to prasideda kažkokie tai smegenų pažeidimai. Taigi, tas vyrukas su savo nemiga nueina dirbti taksistu.

Dirba jis taksistu, savo Checker taksi kebu vežioja visokias kūrvas, narkomanus ir šiaip psichopatus pramaišiui su normaliais keleiviais, mato visokius nusikaltimus ir šiaip baisenybes, bet į tai nesikiša. O kai nevairuoja, tai po truputį geria, nes nuo tų karo traumų aiškiai vystosi alkoholizmas. O stogas tai po truputį važiuoja vis toliau. Ir jau taip, kad vyrukui pradeda šviestis galvoje, kad jis turi kažkokią specialią paskirtį. Tą pastebi ir jo kolegos taksistai, kurie jam duoda pravardę "Kileris", nors jis visai toksai mielas ir nepavojingas atrodo.

Taigi, važinėja jis, užtinka kažkokią mergą iš kažkokio politiko komandos, pabando ją kadrinti, bet yra lopas ir elgiasi kaip neadekvatas, tai ta merga įsižeidžia, o vyrukas vos į policiją nepakliūna. Paskui kažkaip nutaria, kad reikia nusipirkti ginklų, tai prisiperka krūvą pistoletų beigi revolverių. Tada prisitreniruoja visaip, pasiruošia sau visą ginklų arsenalą ir galvoja, ką čia nušaut geriau. Ir taip po truputį ruošiasi kokioms tai šaudynėmis, kad iššaudyt ką papuola. Ir viskas konkrečiai eina į tai, kad baigtųsi blogai. Ir jau matosi, kad bus šakės, nes vyrukui visai jau pačiuožė.

Nu ir žodžiu, pabaigos visgi neatskleisim, bet ji kaip reikiant netikėta, nes galų gale herojus gavo kada gerai ir realiai ilgai pamiegoti ir dėl to pasidarė normalus, ir viskas visiškai netikėtai, per kokį tai atsitiktinumą baigėsi gerai, nors gerai baigtis tai visai neturėjo. O kas vyko iki to pamiegojimo - tai nesakysim, kad bent truputis netikėtumo liktų.

Kuo filmas geras - tai stebėtinai natūralistiškai ir gerai parodo besivystančią psichozę, kur gana nekaltai atrodęs žmogus po truputį vis slysta į dugną, o taip pat tokio žmogaus elgesį publikoje, su netikėtais išsidavimais, su visokiais atsitiktinumais, neadekvatumais, absurdišku nesusigaudymu kai kuriose situacijose ir panašiai. Matosi, kaip normalus, tik kad gerai kare sutraumuotas vyrukas per kurį laiką visai išprotėja.

Kaip ir būdinga daugeliui senovinių filmų, siužetas vystosi lėtai, eiga yra neskubi ir psichologinių momentų čia daug daugiau, nei veiksmo. O kur yra veiksmas - jis stebėtinai natūralus, o ne sufeikintas, kaip būna dabartiniuose specialiųjų efektų ir visokių akrobatikų prikaišiotuose filmuose.

Miego trūkumas ir psichozės

Tuo metu, kai buvo statomas šis filmas, apie miego trūkumo įtaką psichozėms buvo žinoma labai mažai, praktiškai daugiau iš gandų apie visokias MKUltra programas ir panašiai. Bet pagrindinėje psichiatrijoje miego trūkumas ir nemiga buvo laikomi greičiau įvairių su psichozėmis susijusių sutrikimų simptomu. Tik apie 1990 metus ėmė rastis pirmi tyrimai, rodantys, kad miego trūkumas gali sukelti manines būsenas bipolinio sutrikimo atveju, dar vėliau ėmė rastis duomenys apie tai, kad miego trūkumas gali sukelti ar pabloginti psichozes prie įprastos schizofrenijos, o dar paskui - ir tyrimai, rodantys, kad ilgalaikis stiprus miego apribojimas gali sukelti psichotines būsenas netgi ir visiškai sveikiems žmonėms.

Taigi, šituo atžvilgiu filmas yra dar ir labai smarkiai aplenkęs laiką, nes parodantis tą psichozės išsivystymo eigą, kuri kartais gali rastis, esant traumų sukeltam PTSD, o tuo pačiu parodo ir tą stebuklingą išgijimą nuo psichozės, kai tik miegas grįžta į normą.

Daugelis psichiatrų, pasižiūrėję į šitą istoriją, neabejotinai pastebėtų dar ir galimus schizoafektinio sutrikimo požymius, o pastarasis, kaip rodo naujesni tyrimai - vėlgi susijęs su miego sutrikimais, ir gydomas labai paprastai - paguldžius pacientą ir davus gerai išsimiegoti, o paskui susivokti, į kokius kliedesius jis pats save įvėlė.