Stanislava Juonienė

Stanislava Zuzana Juonienė - komunistinė raudonoji lerva, anumet kai prie ruso buvo geriau, tai buvo garsi istorikė iš VU, o paskui jau ir iš Pedagoginio Instituto, vis kažkokias doccentų ir panašias pareigas užimanti. Visgi vėliau pagarsėjo labiausiai savo kitomis komunistinėmis veiklomis.

Stanislava Juonienė buvo viena iš Jedinstvo organizatorių, nuo pat pradžių 1988 šią kūrusi, pakol už šiuos nuopelnus 1989 tapo LKP ant TSKP platformos šyška, Centro Komiteto nare ir vietinio politbiuro triochala. Kai tik tuo pačiu ėmė redaktoriauti ir Baltarusijoje spausdinamam laikraščiui "Tarybų Lietuva", skirtam skleisti LTSR idėjas. O dar kartu ir kažkokiam šūdlaikraščiui "Lygūs ir drauge" ėmė vadovaut - tai ten irgi pavadinimas jau už save kalbantis, nes šitas šūkis - tai reiškia "lygių tarybinių respublikų draugijoje", žodžiai iš kažkokio sovietinio himno.

Stanislava Juonienė ir užmūrytos durys

Kaip sako gandai ir visokių senų žmonių prisiminimai, Stanislava Juonienė ne kartą patyrė pokštą, įvariusį jai klaikią paranoją, dėl kurios ji bijodavo netgi kur nors duris uždaryti, netgi savo butą laikydavusi atviru į laiptinę. Ogi pokštas tai buvo paprastas - ją vis imdavo kas nors ir užmūrydavo.

Sako, kad pirmas kartas, kai užtikrintai žinoma, kaip Stanislava Juonienė buvo užmūryta - tai dar tais laikais, kai veikė partškola, kur šioji vis trynėsi neaišku ką darydama, o šalimais buvo Pedagoginis Institutas, tiksliau jo istorijos fakultetas, kuris buvo ketvirtame aukšte remontuojamas - dar 1990 metais. Tai kadangi ir plytos, ir skiedinys buvo laisvai prieinami, tai linksmi studentai ėmė ir užmūrijo šitą moteriškę jos pačios kabinete. O paskui atidaro anoji duris - o už durų siena. Tai sako, skambinėjo paskui visokiems savo draugams-tovariščiams, prašydama pagalbos, o anie paskui su kažkokiais saugumiečiais bandė išsiaiškinti, kas gi čia taip padarė. Gi pati Stanislava Juonienė paskui aiškino, kad šitai bandymas ją nužudyti užmūrijimo būdu.

Paskui gi jau pas Stanislavą Juonienę buvo ilga ir paniška baimė, nes vis buvo neramu. O tą baimę žinodami, kažkokie kiti gudruoliai, ėmė ir atsinešė plytų ir cemento į jos laiptinę, kur anoji daugiabučiame gyveno. Ir užmūrijos jos duris vėl. Ir kaimynai tipo nieko nematė. Tai Stanislava Juonienė po pirmojo karto jau buvo apimta nemenkų paranoidinių isterikų, taip kad antrą kartą pamačiusi užmūrytas duris, į tą plytų sieną ėmė daužytis visu kūnu ir netgi gava, tai gerokai apsibrozdino, o paskui skelbė, kad tie apsibrozdinimai - tai lietuvių fašistų siautėjimo įrodymas ir pakartotinis bandymas ją nužudyt.

Stanislava Juonienė paskui ilgai skelbė, kad šitaip buvo pasikėsinta į jos gyvybę ir bandyta ją nužudyt, užmūrijant ir nukankinant badu beigi troškuliu. Kiek vėliau tos istorijos, praradusios detales apie tai, kas gi ten vyko, pavirto visokiais Vladislavo Švedo bei Boleslavo Makutinovičiaus pasakojimais, kaip baisūs lietuvių nacionalistiniai fašistai kėsinosi į Stanislavos Juonienės gyvastį. Tik paprastai tuose pasakojimuose kažkaip nepaminima, kad būtent tokiu baisiuoju būdu.

Viskas baigėsi tuo, kad 1991 Stanislava Juonienė pabėgo iš Lietuvos ir dabar slapstosi kažkur Baltarusijoje. Ale kaip sako gandas, dar praėjus gal metams nuo anos pabėgimo, kažkokie Minsko studentai kokioje tai skylėje, kur Stanislava Juonienė ėmė dėstytojaut, apie tą užmūrijimo istoriją iš kažkur sužinojo ir pakartojo tą patį šposą. Skirtingai nei Lietuvoje, Minske studentai buvo surasti ir išmesti, tačiau pati Stanislava Juonienė ėmė visiškai šalintis visokių mokymo įstaigų ir slapstytis, aiškindama, kad lietuviški fašistai ją ir toliau persekioja ir bando nužudyt.