Sovietinės obligacijos

Sovietinės obligacijos turėdavo kažkiek besiskiriančią išvaizdą, bet visgi pakankamai panašios buvo ir atpažįstamos. Priekinė pusė turėjo į pinigus panašų piešinį, o užpakalinė - melagingą informaciją apie esą galimus išlošti pinigus.

Sovietinės obligacijos buvo toksai dalykas, apie kurį labai nenorėdavo niekas kalbėti, bet ankstyvesniu sovietmečiu visi jų turėjo, ir dar už gana nemažas sumas, nes jų platinimas buvo priverstinis.

Teoriškai visos valstybės leidžiamos obligacijos turėtų veikti kaip tam tikras investavimo mechanizmas: tu nusiperki popierių (taip vadinamų valstybinės paskolos lakštų) ir juos laikai. Valstybė po kiek laiko, kai tu nusprendi atsiimti pinigus, tuos pinigus grąžina su palūkanomis.

Gali būti įvairių palūkanų rūšių - kasmetinių daugkartinių (obligacijų turėtojas kasmet gauna nedidelę sumą procentų, kuri iškerpama iš lakšto), vienkartinių (išmokamų, išperkant obligacijas), vienkartinių terminuotų (išmokamų tik jei obligacijos išperkamos po tam tikro laiko), lošiminių (kai sumos išmokamos tam tikram procentui laimėjusių numerių), kombinuotų ir panašiai. Visais atvejais obligacijų turėtojas gali parduoti jas ir atgauti bent jau pirminę sumą, kurią sumokėjo.

Sovietinės obligacijos nuo visų šitų skyrėsi tiktai viena savybe - už obligacijas buvo žadama sumokėti, bet nemokama niekada. O kadangi niekas netikėjo valdžia, tai niekas tokių obligacijų nei nesiruošė pirkti. O kadangi nei nesiruošė pirkti, tai gana ilgą periodą tokios obligacijos buvo per prievartą parduodamos visiems, tiesiog nurašant nuo atlyginimo ir dalį atlyginimo sumokant obligacijomis, o ne pinigais.

Taigi, žmonės taip gaudavo visiškai nulinės vertės, realiai visiškai beverčių popierių. Paskui dalis tuos popierius saugodavo, dalis išmesdavo, nes jų nereikdavo niekam.

Ir dabar senesnių žmonių stalčiuose galima atrasti tų obligacijų. Paklausti apie tas obligacijas, apie jas pasaja nenoriai, nes prisiminimai nebūna geri. Čia taip prie ruso buvo geriau.