Socializmas

Socializmas - tokia nukairėjusi santvarka, kur dar iki komunizmo neprieita, bet ne taip jau toli ir telieka. Būdingas socializmo bruožas - kad valstybė, o tiksliau - visokia biurokratija kišasi visur ir aiškina žmonėms, kaip jie turi gyventi, kuo gali užsiimti, kaip vaikus auklėti ir taip toliau.

Galima būtų tarti paprastai: jei žmogaus gyvenimą, jo apsisprendimus, karjeros galimybes, uždarbį, galimybę kurti verslą, galimybę gydytis, mokytis ir taip toliau labiausiai nustato valstybė, o ne pats žmogus, tai yra socializmas. Tuo tarpu jei labiausiai viską lemia paties žmogaus pasirinkimas - tai jau greičiau liberalizmas kažkoks.

Akivaizdu, kad augant reguliavimų kiekiui ir biurokratijos apimtims, socialistinis režimas po truputį darosi panašus į komunistinį, o visuomenėje įsigali totalitarizmas.

Socialistinio režimo požymiai

Tipiniai socializmo požymiai, kuriuos čia galime įvardinti:

• Dėl valstybės nustatomų reguliavimų žmogus negali niekur ar beveik niekur įsidarbinti, jei neturi tai patvirtinančių dokumentų, kurie leistų jam dirbti (kokių nors egzaminų, leidimų, aukštojo mokslo baigimo pažymėjimų ar pan.). Pvz., jei valstybė nustato, kad buhalteriu gali dirbti tiktai specialų egzaminą išlaikęs žmogus - tai tipiškas socialistinės sistemos požymis.
• Gyventojų tiesiogiai ir netiesiogiai sumokami mokesčiai sudaro labai ženklią jų pajamų dalį, prilygstančią pusei visų pajamų ar netgi daugiau. Pvz., jei sudėjus Sodrą, GPM, PVM, PSD ir pan. mokesčius, susidaro suma, kuri prilygsta pusei žmogaus pajamų, galime kalbėti apie socializmą.
• Valstybė nustato visiems privalomus išsilavinimo reikalavimus, specifines mokymo programas ir draudžia ar riboja mokymąsi ne pagal valstybės numatytas programas. Pvz., jei žmonės baudžiami už tai, kad jų vaikai mokosi ne pagal valstybės programą, tai rodo perteklinį kišimąsi į asmens ir šeimos reikalus.
• Valstybė reguliuoja vaikų auginimą, auklėjimą, gali atimti vaikus, remdamasi ne pavojaus gyvybei irba sveikatai, o ideologiniais kriterijais. Pvz., jei vaiko atėmimas gali būti inicijuotas, remiantis menamai netinkamu jo auklėjimu - tai reiškia, kad valstybė save laiko svarbesne už šeimą ir vaiką laiko savo, o ne šeimos nuosavybe.
• Norint užsiimti bet kokiu verslu ar netgi nemokama veikla, reikia gauti įvairių biurokratų leidimus ir pažymas. Pvz., jei norint pakabinti iškabą, reikalingas leidimas arba leidimo reikia, norint prekiauti savo pagamintomis prekėmis, tai rodo, kad valstybė visas galimybes žmogui verslauti laiko savo, o ne žmogaus nuopelnu ir sprendimu.
• Ribojamos gyventojų ir verslo galimybės disponuoti savo pinigais, ypač jei tie pinigai negali būti pilnai kontroliuojami valstybės (t.y., grynieji pinigai). Pvz., jei valstybė gali nekontroliuojamai, be teismo sprendimo tikrinti žmogaus ar įmonės sąskaitas, jas blokuoti, riboti atsiskaitymą grynaisiais pinigais - tai yra visiška valstybės vykdoma gyventojų ir verslo finansinė kontrolė.