Socialdarvinizmas

Laisvoji rinka nesuderinama su dalies piliečių noru gyventi kitų sąskaita, todėl save išlaikantys asmenys neturi prisiimti atsakomybės už socialiai parazituojančius asmenis

Socialdarvinizmas, dar vadinamas Socialinis darvinizmas - populiari vertelgų teorija apie tai, kad teisę gyventi ir daugintis turi tik turtingieji, o beturčiai gi - verti išnykimo. Taip akivaizdžiai realizuojamos natūralios atrankos idėjos žmonių tarpe.

Socialdarvinizmo terminas pačių socialdarvinistų laikomas "nepolitkorektišku", paprastai pakeičiamas tokiais eufemizmais, kaip "laisvosios rinkos idėjos" ir pan., tuo tarpu atvirai socialdarvinistinę ideologiją atstovaujančios organizacijos, kaip kad LLRI, neigia esančios socialdarvinistinėmis.

Socialdarvinistų teorijoms pagrįsti atrandama daug įvairių argumentų: XXa. pradžioje dažniausiai buvo remiamasi teiginiu, esą skurdžiai turi mirti, nes tokia turinti būti natūrali atranka, kaip pagal Darviną (nuo to ir pavadinimas), faktinis šios teorijos pradininkas - JAV multimilijonierius Andrew Carnegie. Šiais laikais dažniau taikomi sofizmai, kaip kad šitokie:

• turtingieji sukuria daugiau vertės, todėl turi gauti daugiau galimybių
• beturčiai yra visuomenės našta
• neturi būti taikomos jokios lengvatos ar pašalpos žmonėms, kurie nesugeba pasirūpinti patys savimi
• remdami socialiai neatsakingus žmones, tiktai skatiname jų nenorą dirbti
• parama vargšams turi būti savanoriška, o ne valstybės reguliuojama
• kodėl daugiau dirbantys turi mokėti daugiau?
• turtingųjų rankose pinigai geriau panaudojami
• žmonės neturi išlaikyti su jais nesusijusių piliečių
• reikia užsiimti ne lėšų perskirstymu, o verslo skatinimu
• reikia kurti brangias, daug uždirbančias darbo vietas, o ne rūpintis visokiais smulkiais versliukais
• individualus verslas nesukuria didelės vertės, todėl visuomenei nenaudingas
• kiekvienas pats laisvas susitaupyti sau pensiją

ir t.t., ir t.t., ir kitos panašios frazės.

Socialdarvinistai teigia, kad valstybė surinktus mokesčius turi investuoti į verslą, teikdama verslui negrąžintinas paskolas, mažinti mokesčius įmonėms, o didindama mokesčius mažas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms. Mokestinė sistema, įtvirtinanti socialdarvinizmo idėjas - tai regresiniai mokesčiai, neturi būti mokesčių už pajamas iš akcijų ar mokesčių už nekilnojamą turtą.

Remdamiesi socialdarvinizmo idėjomis, daugelis ekskrementalizmo šalininkų siekia įvesti regresinius mokesčius (turtingieji turi mokesčių mokėti mažiau, nes jie yra visuomenės maitintojai), panaikinti nemokamą mokslą (tie, kas moka užsidirbti, patys užsidirbs mokslui) ir gydymą (ligoniai yra netinkamos evoliucijos padarinys), atsisakyti senatvės pensijų (tie, kas moka užsidirbti, patys pasirūpins savo senatve), panaikinti pašalpas motinoms (turėti vaikus gali tik tie, kas turi daug pinigų) ir t.t..

Socialdarvinizmo idėjas atvirai propaguoja LLRI, o ir konservatorių valdžia dabartinė kažką tokio bando taikyt - juk ne veltui su tais LLRI veikėjais vis trinasi. Tai ir turim mažėjantį gimstamumą, augančią emigraciją ir pan.. Šitaip užtikrinama, kad išliks tik tie, kas sugeba užsidirbti pinigų.

Tai kiti sako, kad socialinis darvinizmas tesantis smegenų distrofijos sukelta demencija, kiti gi teigia, jog šitai yra elementarus fašizmas, įvilktas į pseudoekonominį paaiškinimą, tačiau turime faktus, kad socialdarvinizmas išties labiau paplitęs, nei atrodo - viską geriausiai demonstruoja lagerių ekonomika.

Dar visokie gandai

Tai čia dar gavom tokį paaiškinimą, tiesa, kažkodėlei be pagrindžiančių faktų, esą Lietuvoje socialinis darvinizmas buvo pradėtas diegti 1999 metais vadinamųjų valstybininkų smegenų centro TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos iniciatyva. Nereikia pamiršti ir Remigijaus Šimašiaus, brolio laisvojoje rinkoje, amen.

Dar žr.

• Lagerių ekonomika - praktinis efektyvaus socialdarvinizmo pavyzdys