Smėliavalgystė

Smėliavalgystė – liaudiška ir pigi alternatyva dabar Marijos žemėje plintančiai žaliavalgystės madai. Smėlio valgymo guru laikoma Telšių rajono gyventoja Stanislova Montvilienė jau 12 metų išimtinai mintanti tik smėliu ir kasdien suvalganti po 2 kg šios, daugelio runkelių svajonei chaliavai gaunamos, ambrozijos. Pipedijos mokslininkų kolektyvo duomenimis smėliavalgystę galimai slapčia propaguoja ir daugiau Lietuvos gyventojų, kurie miršta iš bado nuo to laiko kai piktasis Lanzbergas su anokiais kubiloidais sugriovė kolūkius ir gigantiškus kiaulių kompleksus. Spėjamas smėliavalgių, žemiavalgių ir kitų Molio Motiejukų skaičius Lietuvoje atitinka apie 300 tūkst. (-8000) žmogų, kas tolygiai lygų žemės nepardavimo užsieniečiams šalininkų kiekiui. Slapta tų pačių Pipedijos mokslininkų stebėjimo apklausa-eksperimentas atskleidė ir tikrąsias šių žmonių fobijas. Apie 90 % atveju bijomasi, kad atvažiavę užsieniečiai, ypač žydai, iš karto supirks visą laisvą Lietuvos smėlį, įskaitant net vaikų smėliadežių ir namuose laikomų katinų mobilių kakojimo vietų turinį. Tuomet žinoma smėliavalgiai nebegalės nemokamai jos valgyti ir nuskurdę bei atidavę paskutines kelnes už smėlio kibiriuką žydams pamažu išmirs nuo bado. Vienintelė smėliavalgių egzistencijos viltis liktų tik Darbo partijos rinkiminė maisto politika į potencialių rinkėjų protus ir širdis eiti per skrandį ir dūšią. Šiuo atveju būtų tikimasi bent kelių dešimčių nupirktų ir tradicinei rinkėjų auditorijai padovanotų smėlio karjerų-čiabuvių rezervatų. Patys tinkamiausi smėliavalgių populiacijai rajonai be abejo yra Baltijos pajūris ir Dzūkija apie Varėna ir Druskininkus. O elitiniu gurmanų rojumi laikomas kvarcinio smėlio karjeras Anykščiuose.