Reaktyvinės psichozės

Reaktyvinė psichozė - tai kai kokia nors psichozė ne dėl neaiškių priežasčių kyla, o dėl to, kad kažkas ten žmogui atsitiko taip, kad nervai neatlaikė ir viską jam perspaudė taip, kad jis ėmė ir kvankštelėjo.

Šiuo metu kažkodėl pradedama neigti Akademiko Snežnevskio darbus, parodančius, kad visos reaktyvinės psichozės siejasi su vangiąja šizofrenija ir vietoje to kažkodėl visur kalbama apie kažkokį tai PTSD.

Bendru atveju reaktyvinėms psichozėms priskiriamos visos, kurios tik turi kažkokią ten psichogeninę kilmę, kitaip tariant, kilusios dėl reakcijos į kažką ten. Tačiau griežčiau žiūrint, išskiriamos trys reaktyvinių psichozių rūšys:

• Šiaip reaktyvinės psichozės, kurios dėl to, kad kažkas labai jau nemaloniai įvyko
• Isterinės psichozės, kur kažkas kažkada gal ir įvyko, tik jau neaišku kada, tai šiaip užeina kažkas
• Indukuotosios psichozės, kur gal ir nieko neįvyko, bet žmogui nučiuožė dėl bendravimo su kitais pacientais

Kadangi isterinės ir indukuotosios išskiriamos į atskiras rūšis, tai čia atskirai panagrinėsime tik kitas reaktyvines, kurios yra reaktyvinės siauresne prasme.

Reaktyvinių psichozių rūšys

Visokios reaktyvinės psichozės, savo ruožtu išskirstomos į kelias kitas didesnes ir mažesnes rūšis, kurios yra irgi visokios gana įvairios, skirtingą eigą turinčios ir įdomios.

Afektyvinės-psichogeninės šokinės reakcijos

Taip vadinamos afektyvinės-psichogeninės šokinės reakcijos kyla dėl realaus psichinio šoko, kur žmogui taip duoda per smegenis, kad ne šiaip koksai kognityvinis disonansas prasideda, o visas pasaulio suvokimas subyra. O kai subyra pasaulio suvokimas, žmogus visai nustoja suprasti, kas išvis pasaulyje vyksta. Viskas jam ima atrodyti kaip beprotybė ir bepročiai. O aplinkiniams ima atrodyti, kad čia šitam žmogui beprotybė prasidėjo.

Kokie nors normalūs, kad ir labai nemalonūs įvykiai tokių psichozių nesukelia. Sukelia nebent kažkas tokio, kaip pavyzdžiui, sudegę namai, žuvę artimieji, koksai nors bankrotas ar dar kokia nors baisybė. Kartais būna ir dėl gerų įvykių, pvz., išlošus loterijoje, bet tai jau reti atvejai.

Šokinės reakcijos būna dviejų tipų:

• Hipokinetinės (nejudrios), kur pacientas guli ar sėdi, apimtas kokio nors stuporo, neraguoja į aplinką ir kartais taip ir sėdi belenkiek laiko. Į aplinką nereaguoja, sąmonė aptemusi.
• Hiperkinetinės (judrios), kur pacientas blaškosi, makaluojasi, chaotiškai gestikuliuoja ir neranda sau vietos. Paprastai paciento veide matosi, kad jį apėmė koks siaubas ar nuostaba, pacientas neretai rėkia, rauda ar verkia. Paprastai čia prisideda ir psichogeninės fiziologijos reikalai: pacientas būna išraudęs ar išbalęs, smarkiai prakaituoja, viduriuoja, padažnėja pulsas, gali būti nsąmoningas apsišlapinimas ir pan.. Kai kuriais atvejais pacientą gali apimti logorėja, tokiu atveju būdinga, kad kalbos nerišlios ir ne į temą. Nors į aplinką pacientas ir reaguoja, sąmonė pas jį būna aiškiai aptemusi.

Pasibaigus psichozei, pacientą apima dalinė amnezija, ypač hiperkinetiniu atveju. Kartu pasilieka gana ilgai trunkanti astenija. Psichozės kartais pas pacientą gali kartotis ir vėliau, tačiau dažniausiai jos būna gerokai silpnesnės.

Reaktyvinės depresijos

Depresijos, sukeltos psichogeninių veiksnių, bet pasiekusios psichozės lygį. Kaip tik tas atvejis, kur depresija įsivažiuoja visu galingumu, tiek smarkiai, kad pacientas nustoja normaliai mąstyti. Tuo atveju, jei sutrinka paciento loginė veikla, orientacija aplinkoje, prasideda elgesio sutrikimai, galintys turėti žalingų pasekmių, kyla kliedesiai ir kita psichotinė simptomatika depresijos fone, galime kalbėti, kad tai yra depresyvinė psichozė, kitaip tariant, psichozė stadiją pasiekusi depresija.

Paprastai išskiriamos kelios psichozių rūšys, priklausomai nuo depresijos pobūdžio:

• Melancholinė - būdinga, kad pacientas prislėgtas, nelaimingas, galvoja apie būties beprasmiškumą, nieko nenori, nemato niekame prasmės.
• Isterinė - pergyvenimai pabrėžtinai ryškūs, teatrališki ir netgi atvirai apsimestiniai, visiškai neriboti. Nuolat reikalaujama aplinkinių dėmesio, paciento sąmonė susiaurėjusi - jis ignoruoja viską, kas jam netinka. Būdinga, kad ieškomi kaltieji, keliama ir pasakojama daug visokių dramų ir taip toliau.
• Asteninė - primena melancholinę, tačiau pacientas pasižymi dirglumu, irzlumu. Nepaisant to, jis jaučiasi nusilpęs, apatiškas, viduje - tuščia, nėra jokios prasmės. Asteninė depresija neretai pasitaiko pas pacientus, sergančius kitomis ligomis ar šiaip pas kokius nors jau nuo kitų psichikos ligų gydytus.
• Ipochondrinė - su būdingais kliedesiais dėl sveikatos, visokių ligų prisigalvojimais, savigyda ir kitais būdingais ipochondrijos simptomais. Būdingi kaltinimai daktarams, kad tie nevykėliai ir nemato paciento ligos. Pacientas laksto po gydytojus, visus kaltina ir ieško, kas jį nuo kažko pagydytų.
  • Jatrogenija - specifinis ipochondrijų atvejis: pacientas vos nugirsta kažką iš aplinkos apie kokią ligą, tai išsyk pats ta liga suserga ir tada ieško, kas jam padės. Itin pavojingai pacientą veikia visokios medicininės knygos, kurias jis skaito tol, kol visai nepradeda kliedėti apie sirgimą visomis ligomis iškart.

Depresyvinėms psichozėms būdinga aukšta letalinės baigties tikimybė - niūrių minčių užkamuoti pacientai neretai patiria tokį aptemimą, kad patys nusižudo, ką nors nužudo, o jei dar tai kombinacijoje su indukuotosiomis psichozėmis, tai būna ir kai kurių masinių savižudybių ar žudynių atvejų. Trumpai tariant, čia rizika gali būti didesnė, nei su tais pacientais, kurie siautėja ir gatvėmis laksto.

Tokio gilaus lygio depresijoms būdinga, kad jas sukėlę psichiką traumuojantys veiksniai buvo stiprūs ir kartu labai ilgai trunkantys. Itin sunkūs atvejai būna tada, kai traumuojantys veiksniai persipina su kokiais nors dvasingumais, ypač kokiais nors ideologiniais ar religiniais. Būdinga, kad visa tai kaupiasi, kaupiasi, kol taip paciento neužknisa, kad jam galų gale kyla mintis apie savižudybę, o kartais, ypač sunkiais atvejais - dar į tą savižudybę įtraukiant ir kitus asmenis. Ir vat tada jau gali imti ir prasidėti kas nors, ko visai aplinkiniai nesitikėjo.

Padidinti rizikos veiksniai, dėl kurių depresija gali įgauti psichozės formą - pogimdyvinis periodas, ilgas miego trūkumas, ilgalaikis stresas, klimaksas, kokios nors ilgai trunkančios realios ligos.