Pejotas

Labai meniška ir dvasinga nuotrauka, vaizduojanti pejotlius, augančius natūralioje aplinkoje. Išties gi dažniau pejotliai atrodo kaip išvis neišvaizdūs burbuliukai, įsikasę išdžiūvusiame purve.

Pejotas arba pejotlis, dar žinomas, kaip Viljamso lofofora (lotynų kalba - Lophophora williamsii) - tai toksai kaktusas, kuris auga Meksikoje ir tenai nuo seno žinomas, kaip dalykas, kuris sukelia haliucinacijas ir šiaip stogo pačiuožimą. Atitinkamai, pejotas būna naudojamas vietinių žynių, visokių šamanų, kurie kartais nori kažkur iščiuožti. Pagrindinė visas tas haliucinacijas sukelianti medžiaga yra meskalinas.

Šis kaktusas pasižymi labai lėtu augimu, auga baisiai sausringose vietose ir būna giliai pasislėpęs žemėse, paprastai matosi tik viršus. Spalva - melsvai žalsva, bet labiau pilkšva, neryški. Iki subrendimo, kai pradeda žydėti, praeina apie 30 metų. Užaugę ir subrendę pejotai būna kaip mažos apvalainos paplokščios bandelės, maždaug 4-12cm skersmens ir 2-7cm storio, neturi spyglių. Kaktusas paprastai būna pasislėpęs tarp akmenų, plyšiuose, žemėje ir panašiai. Jei sužydi, tai žiedas būna maždaug 1-2cm dydžio, baltas, švelniai geltonas ar ružavas. Skirtingai nuo daugelio kitų kaktusų, žiedas išsiskleidžia dienos metu, o ne naktį.

Pejotlis visame pasaulyje pagarsėjo po to, kai jo naudojimą savo knygose aprašė toksai Carlos Castaneda, kuris tyrinėjo vietinių Meksikos indėnų vartojamus narkotikus, jų varotojimo būdus ir šiaip su tuo susijusius tikėjimus bei papročius. Tai savo knygoje Kastaneda aprašė, kaip apsivalgęs pejotlių, plikas lakstė ir žaidė su kažkokiu šuniu, kurį vietiniai indėnai laikė visiškai pavojingu bet kokiam žmogui, o štai Kastaneda galvojo, kad ten kažkoks šviečiantis padaras iš kosTmoso ir su juo žaidė lyg niekur nieko.

Būtent su keistomis pejotlių sukeliamomis haliucinacijomis šiais laikais neretai siejamas specifiškas meksikietiškas liaudies menas, kuris pasižymi ypatingai ryškiu, visokias neonines šviesas primenančiu spalvinimu. Kaip spėjama, daugelis žynių piešdavo visokias figūras, simbolius ir panašiai, bandydami atkartoti tai, ką matė savo haliucinacijose. Taip ilgainiui ir susiformavo toksai specifiškas itin ryškus, kontrastingas ir spalvingas meksikietiškas liaudies meno stilius.

Pejoto kaktusuose pagrindinė psichiką veikianti medžiaga yra meskalinas, nors jame randamas ir pelotinas (pellotine), kuris daugiau kelia mieguistumą, nei haliucinacijas, o taip pat keletas kitų alkaloidų, kurie turi gerokai silpnesnį poveikį psichikai. Tinkamu sezonu surinkti pejotliai po išdžiovinimo gali turėti iki 3-6% sausos masės alkaloidų, kas yra labai daug, lyginant su daugeliu kitų alkaloidus gaminančių augalų. Dėl to, kad meskalinas didesnėmis dozėmis gali būti nuodingas, o kaktusuose jo variacija būna didelė, kartais pasitaiko mirtinų apsinuodijimų šitais kaktusais, kai visokie hipiai ar šiaip narkomanai bando tuos kaktusus vartoti, kad gautų tripų.

Beje, kalbainiai nebūtų savimi, jei nebūtų absurdiškai ištaisę biologinės nomenklatūros: visą kaktusų gentį, Lophophora (lofoforos), pervadino į pejotlius, tuo tarpu patį pejotlį pervadino į kvaitulinį pejotlį. Realiai tai absurdas, nes visi Lophophora genties kaktusai daugiau ar mažiau tinka kvaišinimuisi, negana to, tam tinka ir dar kai kurie kiti echinokaktusai (didesnė kaktusų gentis, kuriai priskiriamos lofoforos), tuo tarpu lofoforos taip ir vadinasi - lofoforos. Taip kad neprileiskit kalbajobų prie jokio mokslo, nes jie bet ką gali sugadinti ir savo kliedesių prikaišioti.

Įdomus dalykas - Meksikoje, kur natūraliai tie pejotai auga, jie yra draudžiami, tačiau visokie hipiai šniūrais varo į dykumas jų ieškoti. Taigi, dėl tų priežasčių šie kaktusai yra praktiškai išnaikinti, surasti natūraliose augimvietėse jų beveik neįmanoma, dėl to jie tapo beveik išnaikinta augalų rūšimi.