Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Peidžeris

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Čia keli Motorola firmos peidžerių variantai. Šita kompanija buvo matyt lyderė peidžerių gamyboje anais laikais.

Peidžeris - buvo toksai išradimas, pranešimų gaviklis - prietaisiukas, kuris buvo truputį mažesnis už cigarečių pakelį ir leisdavo priimti trumpą, maždaug SMS didumo žinutę. Išsiųsti žinutės toksai aparačiukas negalėdavo. Su tikromis SMS žinutėmis ir su mobilių telefonų tinklais peidžeriai buvo nesuderinami, t.y., nebuvo galimybės kaip nors pasiųsti į peidžerį SMS, nes peidžeriai priimdavo tik specialias peidžerines, peidžerinių tinklų žinutes.

Žinutė būdavo siunčiama, paskambinus į tam tikrą telefono numerį ir sudiktavus operatoriui tekstą ir numerį, į kurį ta žinutė yra siunčiama. Jei tekste nebūdavo kokių keiksmų ar dar kokių negerybių, tai tas operatorius kažkur į savo kompiuterį įvesdavo ir žinutė pakliūdavo žmogui į peidžerį. Tas žmogus perskaitydavo ir tada kam nors ten paskambindavo ar dar ką nors padarydavo - priklausomai nuo to, ką ten jam kažkas parašė.

Toksai absurdiškas vienpusio ryšio kanalas kažkam gal ir praversdavo, bet visgi buvo realiai nesąmoningas. Už žinutės siuntimą apmokestinti kažkaip žmonių nesigaudavo, nes niekas nenorėdavo skambinti į mokamus numerius, o už gavimą nenorėdavo mokėti peidžerių savininkai. Taigi, telikdavo mėnesiniai mokesčiai, o jau tada joksai peidžerių operatorius nenorėdavo turėti didelių išlaidų.

Tiesa, vėlyvais laikais buvo bandymų sukurti dvipusio ryšio peidžerius, bet kažkaip Lietuvoje tokie įrenginiai lyg ir neatsirado, o jei ir atsirado, tai neišplito.

O paskui kažkaip atpigo mobilūs telefonai ir jau maždaug apie 2002 metus peidžeriai teliko nebent kokiems gal vaikams, nes visi suaugę žmonės masiškai ėmė pereidinėti prie telefonų, kur SMS žinutės galėjo būti rašinėjamos į abi puses ir dar išvengiant visokių tarpinių operatorių.

Kažkuris paskutinis peidžerių operatorius Lietuvoje, jau bežlungant peidžerių tinklams, padarė akciją - tipo pirkis peidžerį ir gauk naudojimą visam gyvenimui, o paskui, praėjus gal kokiems porai metų, visus tuos peidžerius supirkinėjo atgal ir nutraukinėjo sutartis, nes paaiškėjo, kad jokių ateities perspektyvų tas tinklas neturi, o įsipareigojimus išlaikyti kainuos per brangiai.

Kai kuriose pasaulio šalyse visgi peidžerių tinklai išliko dar daugelį metų, ir dėl būtent tų techniškai blogų savybių - dėl vienpusio ryšio. Kaip paaiškėjo, tokius įrenginius labai pamėgo gydytojai, nes pacientai jiems parašyti gali, bet užknisti negali niekaip, ir negali niekaip paskambinti ir net negali sužinoti, ar žinutė nuėjo, ar ne. Taigi, daktaras žinutę gauna, o pacientas - nenervina. Deja, kadangi Lietuvoje peidžerių tinklų nebeliko, tai mūsų gydytojai tokiu nuostabiu vienpusio ryšio mechanizmu daugiau pasidžiaugti negali ir negalės.

Iki šiol peidžeriai yra naudojami tose šalyse, kur yra didelės menkai apgyvendintos teritorijos - ten neapsimoka statyti mobilaus ryšio bokštus, tuo tarpu peidžeriai gali dirbti visai neblogai, netgi esant kraštutinai silpnam signalui, kuris netinkamas, pvz., balso pokalbiams. Pavienis peidžerių bokštas gali persiųsti žinutes maždaug iki 40-50 kilometrų spinduliu, t.y., sukurti apie 80-100 km skersmens priėmimo zoną. Tai reiškia, kad norint daugmaž neblogai padengti visą Lietuvą, pakaktų vos kokių 10 bokštų. Taigi, ten, kur žmonių tankis yra kraštutinai mažas, pvz., dykumų teritorijose, arktinėse teritorijose ir pan., peidžingo sistemos vis dar kažkiek naudojamos netgi ir šiais laikais.