Pedagoginio Instituto Sporto Komanda

Pedagoginio Instituto Sporto Komanda - tai tokia legendinė santrumpa, kuri buvo sovietmečiu, o jos istorija buvo iš to, kad buvo toksai Pedagoginis Institutas.

Taigi, Pedagoginis institutas ruošė mokytojus, o iš tų mokytojų maždaug 96% buvo panos. Jaunos panos, dažnai ir gražios, o neretai ir labai gražios. O jau kurios sportuodavo - tai jau išvis, ir gražiai nuaugusios, ir figūros geros, miela žiūrėti tiesiog.

O buvo, kaip primename, sovietmetis, kur buvo daug visokios biurokratijos ir kitų dalykų. Ir iš jų radosi toksai reikalas, kuris buvo labai įdomus. Bet čia nukrypkime kiek į šoną, kaip sako visokie semiotikos aiškintojai, tai padarykime ekskursą kažkur tenai į viso ko bendrą ir specifinį kontekstą.

Čia štai tokie sudėtingi konteksto dalykai, kuriuos pirmiausiai reikia suprasti apie tą laikmetį ir situaciją:

• Visos mokslo įstaigos turėjo privalomą sportą ir privalomas sporto komandas, kurios būdavo suburiamos tiesiog praktiškai priverstine tvarka. Už nedalyvavimą sporte ar blogus sporto pažymius visiškai laisvai ir be didesnių kalbų iš aukštųjų mokyklų išmesdavo. O tai buvo problema, nes skirtingai nuo dabartinių laikų, anuo metu aukštasis mokslas buvo pasiekiamas labai nedaugeliui. Taigi, arba sportuoji, arba tave išmes. O jei sportuoji - tave gali privaloma tvarka įtraukti ir į sporto komandą, nori tu to ar ne (nes jei nenori - tai ir vėl išmes).
• Tos sporto komandos turėdavo privaloma tvarka dalyvauti visokiausiose varžybose, šiaip visokiuose paraduose, renginiuose ir taip toliau. Komandų nariai neretai gaudavo visokių privilegijų - už gerus sporto rezultatus būdavo nurašomi nesilankymai paskaitose, blogi pažymiai ir taip toliau. Praktiškai iki to lygio, kad gali nieko nesimokyti ir visvien baigsi mokslus. Dar daugiau - būdavo galimybė dar ir už dyką pakeliauti po SSRS, retkarčiais pakliūti netgi į socialistinio lagerio užsienio šalis, o kartais gauti dar ir kokio nors deficito. Taigi, daugelis net ir patys į tas komandas visai noriai eidavo.
• Paskutinė problema buvo ta, kad visus pavadinimus visoms įstaigoms, komandoms ir taip toliau vienaip ar kitaip tikrindavo, patvirtindavo ir nustatydavo toksai kompartijos organas, kuris vadinosi Glavlit. O tenai nebuvo nei vieno lietuvio, nors visi daugiau mažiau (dažnai mažiau, tik iš bėdos) kažkiek suprasdavo lietuvių kalbą. Taigi, suprasdami tą kalbą ribotai, visi ten laikydavosi paprastų taisyklių, ką kaip reikia daryti, rašyti ir panašiai. O su Glavlitu niekas nedrįdavo ginčytis, nes realiai tai buvo ne kas kita, o KGB filialas, skirtas kalbos kontrolei.

Tai va, o dabar, kai supratote tą kontekstą, tai štai visa situacija: visų įstaigų komandos būdavo vadinamos standartiškai - "Įstaigos Pavadinimas" + "Sporto Komanda". O santrumpa irgi taip būdavo padaroma - įstaigos pavadinimo raides sutrumpinant ir pridedant "SK" raides, kurios reiškė tą sporto komandą. O kai tos komandos pavadinimas būdavo rašomas ant kokių nors marškinėlių ar treningų (o tai buvo privalu tokioms didesnėms komandoms), tai ir būdavo rašoma būtent santrumpa.

Štai jūs taip ir supratote - komanda vadinosi "Pedagoginio Instituto Sporto Komanda", o padarius iš to pavadinimo santrumpą, ji pavirto į "PISK".

O dabar įsivaizduokite vaizdą - koks nors sporto renginys ar visaliaudinė demonstracija per kokias nors Spalio šventes ar dar ką nors, ir eina didelis panų būrys, ir visos sportiškos, gražios, miela žiūrėt, ir ant treningų ar maikių parašyta - "PISK".

Aišku, labai daugelis laidydavo visokius juokus, panos raudonuodavo, bet daugelis bernų norėdavo su jomis susipažinti. Juk santrumpa tiesiog siūlydavo.