Pėstieji

Pėstieji, arba kaip gi kai kurie rašo be anei jokios klaidos - pistieji, nes šitai pagrindžiama, paaiškinama ir teisinga. Nagi pėstieji yra tie, kur tamsiu paros metu, ypač dar lyjant ir esant prastam matomumui bando kokią nors perėją perlėkt bėgte, šitaip papuldami mašinoms po ratais, o tada dar paskui ir rėkdami nesavais balsais apie tai, kad juos perėjoje numušė ir sutraiškė. Aišku, sėkmingesni pėstieji jau nerėkia, nes būna sutraiškyti negyvai.

Kokie nors atšvaitai pisčiąjam yra nereikalingi, nesvarbu kaip tamsu bebūtų. Dargi tikras nusipelnęs pistysis turi eiti girtas, netyčia išvingiuodamas nuo šaligatvio tiesiai po ratais kokiai nors fūrai.

Itin dažnos pėsčiųjų rūšys - visokios supermamos su savo vežimėliais neprognozuojamai iššokančios daugiabučių kiemuose, kokie nors visiškai neprognozuojami mokiniai, kurie į kelią išbėga lyg ten būtų kokia aikštelė žaidimams beigi be abejonės, įvairūs chroniai, kurie kartais būna kad ir užmigti kažkur ant gatvės sumąsto.

Istorijos apie pėsčiuosius

Štai pasakojama, kad kartą ant kažkokio plento link Molėtų ar kokio kito panašaus miestelio žmonės radę pėsčiojo lavoną, katras buvo suvažinėtas. Tai pasirodė, kad anas kažkaip išgriuvo ant kelio kokioje tai vietoje, kur prasčiau mašinoms matėsi, tiesiai fūrai po ratais.

Kadangi fūros ratai anąjį pėstyjį gerai aptraiškė, o fūristas nepastebėjo, tai kita, paskui važiavusi fūra irgi nepastebėjo, o ir trečia fūra nepastebėjo, o paskui dar kelios lengvosios mašinos nepastebėjo, paskui ir dar gal kažkiek mašinų, pakolei tasai sutraiškytas lavonas nepasitaikė kokio tai mažo triperio vairuotojui, kuriam kilo įtarimas, kad ant kažko užvažiavo.

Tai jau šitas ir iškvietė pareigūnus, katriems geranoriškai viskuo prisipažino - kad žmogų suvažinėjo ir sutraiškė. Gi vienok greitoji pagalba, atvažiavusi, konstatavo kad letalinė baigtis įvykusi bent prieš kelias valandas, o lavonas jau ilgai pragulėjęs, spėjęs ne tik atšalti, bet ir sustingti, o kad mirtis visgi nėra vakarykščia, teliudijo aiškiai nuo lavono sklindantis degtinės tvaikas.

Taigi, o paskui jau betiriant paaiškėjo, kad mašinų anasai pervažiuotas buvo tiek kartų, kad netgi neaišku, nuo kokios mašinos jis mirė, o matyt įkritęs į kokį tai asfalto įdubimą, o ir gerai aptraiškytas fūrų, daugumai kitų vairuotojų liko ne tik nepastebėtu, bet ir įtarimų nesukėlė.

Štai taip jums ir prašom, kaip dėsningai baigėsi eilinio pėsčiojo likimas.