Omegano istorija

Gruodžio 30 d.

Priešpaskutinis gruodžio vakaras Šiauliuose buvo šaltas ir drėgnas, kaip ir pats gyvenimas, jei žiūrėsi į jį pro neplautus langus. Omeganas (toliau - O), keturiasdešimt ketverių, nesiskutė jau tris savaites. Jo smakras priminė tą kalėdinį eglutės stovą, kurio niekas nebesivargina nupuošti. Jis gyveno vienas. Ne šiaip vienas — jo vienatvė buvo tokia gili, kad net aidėjo. Neturėjo jis nei žmonos, nei televizoriaus, bet turėjo norą — kitais metais būti geresniu.

„Šįkart tikrai pavyks,“ — murmėjo sau po nosimi, vilkdamasis paltą, kurio kišenės buvo tokios skylėtos, kad galėjai jas laikyti metafora jo gyvenimui. Jis nusprendė išeiti į parduotuvę pieno. Paprastas tikslas, aiškus planas. Bet kaip žinia, net ir paprasčiausi planai gali sugriūti, jei esi O.

Parduotuvėje buvo tuščia, kaip ir jo šaldytuvas. O pasiėmė pakuotę, kurioje buvo parašyta „Pienas“, ir stovėdamas prie kasos suprato, kad per klaidą nusipirko kefyrą. Bet grąžinti nebuvo prasmės — pardavėja žiūrėjo į jį taip, lyg jis būtų paskutinis žemėje likęs optimistas.

„Tiks ir toks,“ — tarė O sau, ir išėjo į gatvę.

Netikėtai jis sustojo prie bažnyčios. Nebuvo jis itin pamaldus, bet šaltis ir noras pabėgti nuo savo minčių nugalėjo. Viduje buvo tamsu, bet kampe blausiai švietė žvakė. Omeganas pastebėjo numestą vyno butelį. Neatsuktas, beveik pilnas.

„Dievo dovana,“ — pagalvojo jis ir paėmė butelį.

Grįžęs namo, jis atidarė duris ir vos neapsivertė užkliuvęs už kažkokio padaro. Tai buvo katinas. Liesas, su netvarkingu kailiu, bet su tokiomis akimis, kurios žiūrėjo tiesiai į O sielą.

„Na, senuk, atrodo, mes abu šiandien laimėjome loterijoje,“ — tarė Omeganas ir padėjo katinui dubenėlį kefyro. Pats atsidarė vyną ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad gyvenimas gal ir nėra toks beviltiškas.

Žiūrėdamas, kaip katinas laižo orą, apsisuko ir nuėjo, O nusišypsojo. Tai buvo maža, bet tikra šypsena. Ir nors kitų metų planas būti geresniu dar nebuvo pradėtas, jis jau jautėsi truputį geresnis. O gal tiesiog truputį laimingesnis....

31 d.

Kitą rytą O pabudo su keistu jausmu. Pramerkęs akis, pastebėjo, kad jo laikrodis, kurį buvo nusipirkęs kazkada iš girto draugo, dingo. „Velnias, ir tas išgaravo,“ — burbtelėjo jis, bet ilgai apie tai negalvojo. Atsistojęs prie lango, pamatė, kad lauke tirštas rūkų šydas dengia viską aplink. Buvo keista, kad negirdėjo jokio garso — nei automobilių, nei paukščių, nei žmonių.

O apsirengė ir išėjo į miestą. Gatvės buvo tuščios, lyg išmirę. Net ir įprastas benamis, kuris visada sėdėdavo prie prekybos centro, buvo dingęs. O jautėsi tarsi sapne, kurio nesupranti, bet negali pabusti.

Staiga jis pastebėjo senuką, sėdintį ant suoliuko ir valgantį supuvusį bananą. O prieėjo ir paklausė: „Kas čia vyksta?“

Senukas pakėlė akis, kurios buvo keistai šviesios, ir parodė nykštį į saulę, kuri vos matėsi pro rūką. „Liko nedaug laiko,“ — pasakė jis, tada paslaptingai nusišypsojo ir nuėjo, palikdamas O stovėti su dar daugiau klausimų nei atsakymų.

O nusprendė nueiti į artimiausią parką. Jis visada rasdavo ten ramybę, nors šiandien viskas atrodė kitaip. Tarp medžių jis pastebėjo keistai atrodantį laikrodį, kuris buvo pusiau išlindęs iš žemės. Laikrodis buvo panašus į tą, kurį jis neseniai pametė.

O stovėjo ir žiūrėjo į jį, bet nepasijuto, kad turėtų norą jį pasiimti. „Kam man tas laikrodis, jei rytoj viskas prasidės iš naujo?“ — pagalvojo jis. Tačiau tuo pačiu suprato, kad tas „rytoj“ bus ir naujas, ir senas.

„Gyvenimo matrica,“ — murmėjo jis, eidamas tolyn. Atsakymas, kurio jis ieškojo, jau turėjo ateiti. Galbūt rytoj, o gal niekada. Bet dabar jis jautėsi pasiruošęs laukti.

Toliau einant, rūkai pradėjo sklaidytis, atverdami keistai tuščių namų fasadus. O pastebėjo, kad kai kurie langai buvo praviri, tarsi gyventojai staiga būtų palikę savo namus. Viename lange pamatė judesį — tai buvo balta užuolaida, plazdanti vėjyje. Bet šis vaizdas jam sukėlė daugiau nerimo nei ramybės.

Netikėtai jis išgirdo laikrodžio tiksėjimą. Jis buvo tylus, bet aiškus, lyg sklindantis iš visų pusių. Petras paspartino žingšnius, kol pagaliau pamatė senovinį bokštą, kurio laikrodis rodė neįprastą laiką — visos rodyklės buvo sustojusios ties dvylika.

Prie bokšto stovėjo tas pats senukas, kurį jis matė parke. Tik šį kartą jis nevalgė banano, o laikė rankoje mažą smėlio laikrodį.

„Tu atėjai,“ — pasakė senukas, žiūrėdamas tiesiai į O. „Ar žinai, kodėl čia esi?“

„Ne,“ — atsakė O, bet pajuto, kad jo balsas skamba neįprastai tyliai.

„Laikas yra keistas dalykas,“ — tęsė senukas. „Jis niekada nesustoja, bet kartais mes gauname galimybę jį peržiūrėti. Tai, ką matai aplink, yra tavo gyvenimo fragmentai, sustingę laike.“

O apsidairė. Kiekvienas pastatas, kiekviena gatvė atrodė keistai pažįstama, bet tuo pačiu svetima. Jis jautėsi tarsi stovėtų ant savo gyvenimo ribos, kur realybė ir sapnas susilieja, o sveikas protas galėtų imti atostogas. Senuko balsas aidėjo kaip pamokslininko, kuris jau seniai pamiršo, ką reiškia tikėti.

„Ar jauti tą pulsą?“ — paklausė senukas, laikydamas smėlio laikrodį. „Tai tavo laikas, Omeganai. Jis teka, bet gali keisti kryptį.“

„Kokio bybio?“ — O žiūrėjo į smėlio laikrodį. Smėlio grūdėliai krito taip lėtai, kad atrodė, jog sustoja. Jis pajuto, kad tai daugiau nei paprastas laikrodis. Tai buvo jo gyvenimo simbolis, jo sprendimų ir klaidų atspindys, kaip blogai parašytas autobiografijos juodraštis.

Senukas nusišypsojo, jo veidas atrodė neįprastai ramus, tarsi jis būtų laimėjęs loterijoje, kurioje prizas — dar viena diena be rūpesčių. „Tu esi matricoje, Omeganai. Tai ne tik tavo gyvenimo kelias, bet ir galimybė jį peržiūrėti, suprasti ir, galbūt, pakeisti.“

„Matricoje?“ — O žiūrėjo į bokšto laikrodį. Jo rodyklės, kurios buvo sustojusios ties dvylika, pradėjo judėti atgal. Kiekvienas žingsnis atgal atrodė kaip nuotraukų albumas, kuriame dauguma puslapių tušti, bet kai kurie dėmėti kava.

Staiga jį apsupo paukščių pulkas. Juodi, aštriais snapais ir keistai blizgančiomis akimis, jie sukosi aplink, skleisdami garsą, kuris priminė žmogiškus balsus. „Klaidos, klaidos, klaidos,“ — girdėjosi šnabždesys.

O pajuto, kad jo krūtinėje kyla nerimas. „WTF?“ — paklausė jis.

„Jie yra tavo sprendimai,“ — atsakė senukas. „Kiekvienas paukštis — tai akimirka, kai pasukai neteisinga kryptimi. Jie nori, kad juos išklausytum.“

„Bet aš nenoriu! Aš nenoriu prisiminti, kurva, blat!“ — sušuko O, bandydamas pabėgti. Bet paukščiai sekė jį, o laikrodis bokšte tiksėjo vis garsiau, lyg norėdamas priminti, kad laikas niekada nepamiršta.

„Nėra kur bėgti,“ — senuko balsas dabar atrodė kaip griaustinis. „Jei nori išeiti iš matricos, turi susidurti su savimi.“

O sustojo. Jis žiūrėjo į paukščius, kurie dabar sukosi aplink jį tarsi gyvas sūkūris. Kiekvienas paukštis jam priminė skausmingą prisiminimą: prarastą draugą, neišsakytus žodžius, neištesėtus pažadus.

„OK“ — tarė jis, nuleisdamas rankas. „Aš pasiruošęs.“

Paukščiai sustojo ir pradėjo keistis. Jų plunksnos virto šviesa, o snapai — žodžiais. Jie pradėjo kalbėti, vienas po kito, pasakodami apie O gyvenimo momentus. Tai buvo skaudu, bet tuo pačiu ir gydantis procesas. O pajuto, kaip jo siela palengvėja, tarsi nuo jos būtų nuimta didžiulė našta.

Kai paskutinis paukštis išnyko, senukas vėl priėjo. „Dabar tu supranti, kad tavo laikas yra tavo paties rankose. Bet ar tu pasiruošęs jį priimti?“

O pažiūrėjo į smėlio laikrodį, kurį senukas vis dar laikė. Jis pajuto, kad gali paliesti smėlį ir jį sustabdyti. Bet ar tai reikštų, kad jis sustabdys savo gyvenimą?

„Ne,“ — tarė jis. „Aš leisiu laikui tekėti. Bet nuo šiol būsiu tas, kuris jį formuoja.“

Senukas nusišypsojo ir išnyko kartu su bokštu. O stovėjo tuščioje gatvėje, bet ji nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Dabar jis jautėsi laisvas. Laikrodis, kuris buvo jo gyvenimo simbolis, dabar buvo jo rankose.

Kai jis grįžo namo, katinas miegojo ant sofos, o kefyro dubenėlis buvo tuščias. O nusišypsojo. „Nuo šiol viskas bus kitaip. Gal...,“ — pasakė jis sau.

Ir nors rytas buvo toks pat šaltas, kaip ir ankstesni, Omeganas jautėsi pasiruošęs. Jis išžiūrėjo pro langą, kur tolumoje sklandė paukščiai, bet dabar jie nebekėlė nerimo. Jie buvo jo istorijos dalis, bet ne jos pabaiga.