Nikko
Nikko, o jei jau tiksliai ir pilnai - tai Nikko Electric Manufacturing Okusawa Setagaya-Ku, Tokyo, Japan, o jei trumpiau - tai tiesiog Nikko Electric Audio - buvo toksai labai pajėgus ir geras japoniškas audio aparatūros gamintojas, garsus senais laikais ir iki šiol vis dar išlaikęs gerą vardą, nors seniai iš audio rinkos išėjęs. Garsėjo gerais radijo imtuvais bei stiprintuvais.
Beje, Nikko niekada negamino jokios TV ar videomagnetofonų, nors buvo kažkokių neaiškių kinietiškų gamintojų, kurie feikino tokią produkciją.
Nikko Electric Audio padalinys savo gamybą kaidaise pradėjo nuo kokių tai elektros jungiklių, paskui radijo lempų ir kitų prietaisų, o paskui kaip tai persijungė ir į visokių radijo imtuvų ir kitokių aparatų gamybą. Skirtumas nuo daugumos kitų japonų kompanijų čia buvo tas, kad firma visiškai nebandė sukti kokių tai didesnių reklaminių kampanijų, o tiesiog siūlydavo labai aukštos kokybės aparatūrą už labai nedidelę kainą - vat taip ir plėtėsi, pagal principą, kad prekė kalba už save.
Kadangi, priešingai daugelio tikėjimui, prekė ne visada save moka pateikti, o reklamos firma vengė, tai plėtimasis nebuvo labai jau sėkmingas, bet visgi firma augo. Dabartiniai visokie audiofilai šitą kontorą vertina kaip vieną iš geriausių senųjų laikų Hi-Fi aparatūros gamintojų: nors aparatai neatrodo labai mandrai, bet kokybė ten tiesiog puiki.
Tai kai atėjo didžioji audio krizė, tai su firma nutiko viena keista ir žiauri istorija: reikalas tas, kad Japonijoje visiškai nepriimta, kad firmos vadovybė už ką nors atleidinėtų darbuotojus. Priimta tvarka yra tokia, kad firma darbuotojus laiko ir neatleidinėja, o jei prireikia masiškai atleisti, tai vadovas nusižudo ir neatleidžia visvien, o tada į jo vietą eina kitas vadovas ir toliau neatleidinėja darbuotojų. Žodžiu, firma gali kaip tik nori suktis, bet jei darbuotojus teks atleisti, tai bus šakės. Ir tik jei jau visai negerai, tai tada prasideda konsultacijos su darbuotojais, išskiriamas koks nors padalinys ir tas padalinys savo noru pereina į kokią nors kitą kompaniją arba, jei gaunasi, patys kažkurie darbuotojai pasako, kad išmigruos į kitur savanoriškai. Ir visvien tai laikoma baisia vadovybės gėda, netgi jei ir pavyksta taip susitarti.
O čia vat firmos vadovas Goto Tsunemoto, pasižiūrėjęs, kad Vakaruose, jei ateina blogi laikai, tai atleidžiami darbuotojai ir nieko tokio neįvyksta, nutarė tą pačią atleidimų praktiką įdiegti ir Japonijoje. Nes kodėl gi ne - jei tai veikia JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, tai turi veikti ir Japonijoje. Ir nieko nepasigilinęs, ėmė ir paskelbė apie atleidimus.
O čia vat ima ir paaiškėja toksai faktas, kad darbuotojams, pagal įprastas Japonijoje praktikas, kaip bonusai buvo siūlomos kompanijos akcijos, ir visi kompanijos darbuotojai surinko kiek daugiau, kaip 10% visos kompanijos vertės. Ir tada dar paaiškėja, kad pagal Japonijos įstatymus, akcininkas, turintis 10% ar daugiau kompanijos vertės, gali skelbti kompanijos likvidavimą ir bankrotą, pervesdamas kompaniją į tą būseną, kur jos reikalus perima valdžia, sustabdo veiklą ir ima visą firmą tiesiog išpardavinėti, kad padengtų įsipareigojimus akcininkams ir tiekėjams.
Taigi, direktorius paskelbia apie atleidimus, o tada darbuotojai, afygielinę nuo tokio direktoriaus elgesio, ima ir paskelbia kompanijos likvidavimą. Ir nors kompanija visiškai pelninga, o pastrigusi tik viena biznio sritis - buitinės audio aparatūros gamyba, firmai paskelbiamas bankrotas ir prasideda jos likvidavimas.
Žodžiu, kaip tai neliko istorijos apie tai, ar Goto Tsunemoto nusižudė, bet jam teko atsistatydinti iš vadovų, o paskui jis kažkur prapuolė. Firma tuo tarpu buvo parduota kokiems tai Rotšildų fondams, atkurta ir sėkmingai veikia iki šiolei, tik kad nebegamina jokios audio aparatūros, nes gamina tik visokius elektronikos komponentus ir elektros prietaisus.
Geros audio aparatūros mėgėjai ilgai dar prisimins šitą firmą, kuri gamino nebrangiai, nesireklamavo, bet darė labai kokybiškus ir gerus radijo imtuvus ir stiprintuvus.