Nekaltumo kliedesiai

Nekaltumo kliedesiai - tai tokie, kur atseit pacientas nekaltas dėl to, ką prisidirbo. Paprastai išsivysto kaip specifinė rezidualinių kliedesių rūšis, kai pacientas pridirbo kažko baisaus, pakliuvo dėl to į kalėjimą ar į durnyną, o tada jau negali pats tuo patikėti, ilgai kamuojasi, prisifantazuoja kad to gi negalėjo būti, o galų gale savo fantazijomis ir patiki.

Dažniausiai nekaltumo kliedesiai atsiranda prie reaktyvinių psichozių, ypač prie kalėjiminių paranoidų, nors būna kad ir prie kokios nors šizofrenijos kyla.

Labai dažnai nekaltumo kliedesiai išsivysto kalėjimuose sėdintiems, ypač už sunkesnius nusikaltimus - tada anie pradeda pasakoti, kad išties viskas buvo ne taip, kad buvo kokie nors kiti nusikaltėliai ar jų organizacijos, o taip pat kad tie viską surežisavo. Ilgai sėdint kalėjime, laiko užtenka ir ilgiems apmąstymams, tad kartais išsivysto sistematizuoti kliedesiai, kuriais galima įtikinti netgi nemažai mačiusius ir girdėjusius pareigūnus. Trumpai tariant, ašarą spaudžia, pasiklausius kai kurių pasodintų veikėjų.

Neretai su nekaltumo kliedesiais būna ir išteisinimo kliedesiai - čia apie tai, kad kas nors nustatė, jog išties pacientas nekaltas, tik kažkodėl kažkas sutrukdė tam išteisinimui, bet jis jau greitai bus.

Neretai dar būna, kad įrodinėdami savo nekaltumą, pacientai remiasi menama nekaltumo prezumpcija, aiškindami kad esą visi įrodymai netikri, falsifikuoti ir išvis kaip nors nepripažinti, todėl pacientas esąs nekaltas netgi jei teismas nusprendė kitaip. Kartais įpinami ir aiškinimai apie kaltės prezumpciją, kad esą jokių įrodymų niekam nereikėję, o tiesiog pasidono už tai, kad pasodintų, nes jokie įrodymai esą niekam nesvarbūs, o tik svarbu ką nors pasodint.