Muravjovas

Vat tas garsusis paminklas Muravjovui, kurį vilkų taukais ištepdavo, stovi prie dabartinės prezidentūros, dviguba tvora aptvertas, o gerai įsižiūrėjus, ir baltai apsirengusį žandarą galima pamatyt, katras tą Koriką saugo...

Muravjovas Korikas, oficialiuose raštuose vadintas kaip Michailas Muravjovas - Caro generolas, numalšinęs Lietuvoje 1863 metų sukilimą. Koriku pramintas už tai, kad visur statė kartuves, kuriose, nei nesiaiškindamas, kardavo visus iš eilės - ir sukilėlius, ir įtartinus vietinius gyventojus. Dėl to, kiek žiauriai buvo malšinamas sukilimas, jis neretai prilyginamas genocidui, nors savo mąstais kiek ir atsilieka.

Muravjovo iniciatyva buvo totaliai perstatytas Vilniaus Senamiestis - daugybė senovinių pastatų išgriauta, daugelis - perstatyta klaikiu pseudobizantiniu stiliumi, uždaryta nemažai bažnyčių, o 10 katalikų bažnyčių buvo tiesiog paverstos stačiatikių cerkvėmis. Tuo pat metu lietuvių ir lenkų kalbos - tiesiog uždraustos. Vienu metu Muravjovo iniciatyva buvo pristabdytas netgi Vilniaus universtitetas, taip pat uždaryti ir 46 vienuolynai - vien tam, kad kartu su jais būtų uždarytos ir vienuolynų organizuotos lietuvių ir lenkų mokyklos, kurių kitaip uždaryti negalėjo.

Tai carinė valdžia 1899 metais paskui tam Michailui Muravjovui Korikui atminti pervadino Mažeikius - jie ėmė vadintis Muravjovu. Taip Muravjovu ir vadinosi iki pat 1918 metų, kai atsikūrė nepriklausoma Lietuva.

Paminklas Muravjovui išmontuojamas 1915 metais. Galima įžiūrėti, kad jis pakabintas.

Šioje nuotraukoje galima detaliau įžiūrėti, kad Muravjovas-Korikas yra pakartas.

Paminklas Muravjovui

Niekinamas visų, išskyrus kartu atvykusius carinius karininkus, Muravjovas net po mirties nerado ramybės: šalia generalgubernatūros rūmų jam pastatytą paminklą, vietiniai studentai nuo pat pirmos nakties ėmė teplioti vilko taukais. Šiuos vilko tautkus užuodę, iš tolimiausių apylinkių subėgdavo šunys, katrie ant paminklo lodavo iki pat ryto, kai juos išvaikydavo žandarai. Siekdami išvengti tokių patyčų, rusų valdininkai įtaisė prie paminklo ištisą parą budinčią sargybą, bet ir tai nepadėjo - gudrūs studentai tiesiog apšlakstydavo paminklą taukais, eidami pro šalį.

Bandant išvengti tokių šposų netgi buvo pastatyta antra paminklą juosianti tvora su dekoratyviniu nakčiai užrakinamu skvereliu, tačiau ir tai negelbėjo: kai kurie studentai įsigudrindavo išteplioti paminklą vidury baltos dienos, kiti gi per tvorą perlipdavo naktį, kol kas nors nukreipdavo sargybos dėmesį.

Simboliškas buvo paminklo likimas: Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 metais, artėjant vokiečių kariuomenei, rusų valdžia nutarė šį išsivežti, tačiau masyvaus paminklo nepavyko nukelti nuo postamento. Galų gale darbininkai pastatė medinę konstrukciją virš paminklo, o šį pakorė už kaklo. Konstrukcija įlūžo ir paminklas visą dieną taip ir prakabojo pakartas. Paspoksoti į reginį susirinko ištisa vilniečių minia... Istorija sako, kad paminklas dingo, bevežamas į Rusiją.

Taip pakartą Muravjovą-Koriką nufotografavo įžymiausias ano meto Lietuvos fotografas Jan Bułhak, tai nuotraukos išliko iki šių dienų, nors ir nelabai ryškios.

O dar kita legenda sako, kad paminklo postamento liekanos vėliau buvo panaudotos lenkų 1933 metais statytam paminklui Dubičiuose, kur vyko kautynės tarp 1863 metų sukilimo ir carinės kariuomenės. Taip Muravjovo paminklas buvo suvisam išnaudotas.

Šiais laikais Michailą Muravjovą-Koriką žmonės prisimena kaip šūdą.