Mikrokernelis

Mikrokernelis - tai toksai kernelis, kuris beveik neturi jokio funkcionalumo, nes praktiškai yra tik toksai kernelio procesų junginėtojas ir daugiau praktiškai nieko. Viską, kas svarbu, įskaitant failų sistemą, o kartais netgi ir vartotojų teisių kontrolę bei operacinės atminties paskirstymą ir išvis viską atlieka visokie papildomi į kernelį užkraunami moduliai, kurie turi savo atskirus procesus.

Teoriškai mikrokernelis turėtų leisti padaryti ypatingai universalią ir gerą operacinę sistemą, kuri galėtų labai gerai būti pritaikyta konkrečiai aparatūrai ir vartotojo poreikiams, nes į kernelio sritį krautųsi tik tie moduliai, kurių reikia. Tai čia teoriškai.

Praktiškai, deja, gaunasi atvirkščiai - kadangi kiekvienam moduliui papildomai prisideda krūva visokių persijungimų su duomenų išsaugojimais, tai gaunasi taip, kad dauguma mikrokernelinių sistemų pasidaro baisiai lėtos arba atvirkščiai - tie mikrokerneliai išauga iki tokio dydžio, kur jau galėtų vadintis paprastais kerneliais, nes daro praktiškai viską, ką ir įprastiniai kerneliai. Arba, kaip dar vienas variantas, gaunasi kokie nors dakrovimai iš modulių, kurie labai dideli ir labai tarpusavy vienas kitą dubliuojantys, kad nereiktų daug veiksmų persijungimų metu daryti. Ir subalansuoti šitų dalykų kaip tai nepavyksta.

Taip kad žodžiu, mikrokerneliai, kurie yra darbingi, paprastai ne tiek jau daug tesiskiria nuo paprastų modulinių kernelių.

Dalinis pagreitinimas gali būti padaromas, mikrokernelį ir esmines kelių svarbiausių modulių dalis rašant asembleriu, kad būtų bent kiek optimizuotas ir sumažintas perteklinis darbas. Taip buvo padaryta, pvz., QNX operacinėje sistemoje, kuri buvo vienas iš gana nedaugelio sėkmingų mikrokernelinių OS pavyzdžių.

Tarp žinomesnių OS, kurios turėjo mikrokernelį, būtų tokios:

• NextStep, kuri turėjo Mach mikrokernelį
• QNX, kuri turėjo nuosavą QNX mikrokernelį