Miestiečiai

Miestiečiai - tokie gyventojai, kurie įpratę prie miestų taip smarkiai, kad nelabai susigaudo, kas per dalykas yra gyvenimas ne tik kaime, bet ir kokiame nors nedideliame miestelyje ar netgi ir šiaip pusėtiname mieste. Būdingas miestiečių pripratimas prie didelio kiekio industrijos, gyvenimo susigrūdus ankštuose butuose ar bendrabučiuose, visiškas nesupratimas, kaip funkcionuoja gamta, žemės ūkis ar kiti paprasto gyvenimo reikalai.

Savaime aišku, miestiečiai ryškiai skiriasi nuo kaimiečių ir neretai labai greitai atskiriami pagal tipiškus kvailus įsivaizdavimus, nemokėjimus ir elementarių dalykų nesupratimus.

Daugelį miestiečių, kurie peržengė į miestiško nukvakimo stadiją, galima atpažinti pagal kai kuriuos tipiškus nesąmoningus požymius:

• Miestiečiai dažniausiai nemoka užkurti ugnies pečiuje ar lauže, nenaudodami kokio nors padegamojo skysčio ar kokių nors kitų užkūrimo priemonių. Supratimo, kas yra tošis ar smalėkas, būna nulis, o jei būna kažką apie tokius daiktus girdėję, tai nemoka jų atpažinti iš išvaizdos.
• Nereti miestiečiai turi visiškai lol lygio įsivaizdavimą apie pavojingus žvėris, pvz., apie vilkus ir kliedi apie tai, kad vilkai žmonių nepuola, kad gyvulius pjauna kokie tai mišrūnai ar panašiai. Kliedesiai kartais pereina į tokį lygį, kad kaimiečiai paskui tokį žvėrelių mylėtoją atvirai vadina durneliu ir tyčiojasi.
• Miestiečiai nesupranta, kaip galima nupjauti keletą medžių miške ir juos tiesiog sukūrenti malkoms, todėl visaip peza apie medžių išsaugojimą.
• Miestiečiai paprastai visiškai neįsivaizduoja, kad kai jie valgo ūkininko pagamintą rūkytą dešrą, tai tas ūkininkas pirma kiaulę augino, ją laikydamas tvarte, kur kiaulė gyveno savo pačios šūdų krūvoje, paskui tą kiaulę surištą gyvą svilino su litavimo lempa, paskui ją subadė peiliu ir tada ją čia pat kieme vaikų akivaizdoje darinėjo, ir dar tos kiaulės kraują iš puodelio gėrė.
• Miestiečiai iš principo negeba suvokti, kad jei kažką leptelsi kaimynui, tai po dienos tą žinos visas kaimas ir niekur po to nepabėgsi, nebent išsikeltum į kitą kaimą ar kokį nors miestą.

Skirtingų miestų gyventojų specifika

Iš esmės, Lietuvoje yra nedaug pilnaverčių miestų, tad miestiečiai juose gerokai skiriasi:

• Vilnius - bene labiausiai miestas iš visų, pagal praktiškai mieste gyvenančių ar greta gyvenančių, bet Vilniuje dirbančių žmonių skaičių siekia apie 700-900 tūkstančių žmonių. Vilniečiai pasižymi stebėtinai gera tolerancija tautinėms mažumoms, išskyrus gal nebent rusus, nes su šiais turėjo negerų patirčių sovietmečiu. Vieni kitus vilniečiai neretai atpažįsta pagal kitiems nesuprantamas detales - pvz., pagal tai, kaip sako kai kuriuos žodžius, pvz., žodį "broma", pagal nuolat nešiojamus džinsus ir nudrengtus rūbus, atsipalaidavusį elgesį kabokuose ir panašiai.
• Kaunas - kad ir kaip lievai atrodo dėl savo bandymų pavaizduoti, kad tarp Vilniaus ir Kauno vyksta kokia tai kova, tai visgi miestas, tik su kompleksais. Galėtų Kaunas būti panašiame lygyje, kaip Vilnius, bet būtent tie kompleksai ir durnos varžybos perkelia Kauną į tą žemesnę kategoriją. Daugelį kauniečių visokie antrosios sostinės kompleksai kamuoja netgi po to, kai jie keliasdešimt metų pragyvena Vilniuje - todėl kauniečiai taip ir nesupranta, kodėl Vilniaus gyventojai žvengia, pvz., iš to, kad Krabas kažkur Kaune pastatė stadioną.
• Klaipėda - kažkaip kultūriškai būtų labiau miestas, nei Kaunas (nes klaipėdiškiai neturi to konkurencinio komplekso), bet vat visgi truputį jau dydžio pritrūksta, tad gyventojams pasidaro banaliai per maža visokių kabokų ar kitų pasilinksminimo vietų. Taigi, klaipėdiečiai kažkaip patys neretai jaučiasi biškį provincialais. Visgi, persikėlę į Kauną ar Vilnių, klaipėdiečiai adaptuojasi greitai, nes viskas būna labai jau įprasta.
• Panevėžys - daug mažesnis, kiek provincialokas, bet vis dar stebėtinai miestiškas miestas. Kažkokiu būdu Panevėžio gyventojai lengviausiai ir greičiausiai iš visų integruojasi Vilniuje - greičiau ir lengviau, nei kauniečiai ar klaipėdiečiai.
• Šiauliai - balansuojantis ant pilnaverčio miesto ribos, kažkur netoli Panevėžio. Šiauliečiai jaučia nemenkų kompleksų panevėžiečių atžvilgiu, kituose miestuose adaptuojasi dažniausiai kiek sunkokai.
• Alytus - miestas, balansuojantis ant miestų ribos, kiek panašiai, kaip ir Šiauliai. Tiesa, kompleksų kitų miestų atžvilgiu lyg ir neturi. Alytiškiai gana nesunkiai integruojasi ir į Vilnių, ir į Kauną.
• Marijampolė - miestas su gana dideliais kompleksais dėl savo tarties ir gana tolimo provincialumo. Marijampolės gyventojai paprastai lengviau adaptuojasi Kaune, nei Vilniuje.
• Visaginas - pats mažiausias iš tų miestų, kurie visiškai miestai savo dvasia. Kartu visai mažas, turintis tipiškų provincinių "visi visus pažįsta" problemų. Tačiau dėl visiško savo miestiškumo gyventojai kraštutinai lengvai ir greitai prisitaiko dideliuose miestuose, ypač sparčiai - Vilniuje, kur jau po metų-kitų aplinkiniams atrodo kaip tikri seni vilniečiai.

Deja, kitų miestų mes čia kaip tai neprisiminėm, tai atleiskite, kad ir nepaminėjom.