Margancofkinė kava

Margancofkinė kava - tai vienas iš baisiausių sovietmečio išradimų, kuris būdavo verdamas visokiose to meto sovietinėse kavinėse. Savo esme - tai myžalinė kava, bet tiek smarkiai pabloginta, kad tapusi atskira, klaikia negeriamos kavos kategorija.

Didžiulis paradoksas, bet nemažai tų kavinių kažkokiu būdu buvo gavusios puikios kokybės profesionalių itališkų kavos virimo aparatų, kurių sovietinė valdžia buvo pripirkusi kažkokio proto aptemimo metu. Tiksliau, matomai ne tiek kad proto aptemimo gal metu, kiek darydama politines machinacijas, per kurias perduodavo pinigų visokioms kompartijoms. Taigi, italų kompartija apie kokius tai 1960 ar 1970 metus gavo iš kažkurių itališkų verslų didelius pinigus paramos, o sovietinė valdžia iš tų firmų lyg netyčia prisipirko profesionalių kavos aparatų. Kaip sako, niekas nesusijęs, ko jūs norit. Tai čia atleiskit, lyg tarp kitko, nes tai nėra susiję su šia tema.

Taigi, sovietinėse kavinėse stovėjo tie puikūs itališki kavos aparatai (kitais atvejais, tiesa, kiek prastesni - kokie tai vengriški), o su jais sovietinės pardavėjos virdavo kavą. Tik kava kažkaip vis gaudavosi maždaug rusva, gana permatoma ir šleikštaus skonio, visiškai netinkamo gėrimui. O reikalas būdavo paprastas: sovietinės pardavėjos kavos pupeles parduodavo (nes buvo nelegali rinka), o žmonėms virdavo kavą iš jau panaudotų kavos tirščių. O kadangi kavą parduodavo, tai dar ir tirščių trūkumas būdavo, tai ir tirščius tada panaudodavo ne po vieną kartą, o po du, tris ar netgi keturis ar penkis kartus. O kai kur ir po šešis, septynis ar aštuonis kartus. O dar kai kur ir po devynis, dešimt ar vienuoliką kartų. Arba ir po dvyliką ar tryliką ar dar daugiau kartų.

Itin gerai apgaulę pridengdavo dar ir stovintys kavos malūnai su stikliniais konusais: prie prekystalio stovintis klientas matydavo, kad kavos pupelės iš to konuso byra, ir girdėdavo, kad kava yra malama, tačiau realiai sumalta kava byrėdavo į stiklainėlį (o paskui būdavo parduodama iš po prekystalio, ir tai tik pažįstamiems), o į aparatą virimui pakliūdavo kava visai ne iš ten. Graži apgaulė daugelį apmulkindavo.

O klausimas buvo tada toks: kaip padaryti, kad kava būtų bent kiek ruda, jei jau ji dešimt ar penkioliką kartų perkošta? O atsakymas buvo paprastas: tereikia pridėti į kavą margancofkės truputį, nuo kurios viskas staigiai parunda. Svarbu tik per daug nepridėti, nes gali nudeginti žmonėms gleivines, tai tada gali žmonės ir apsirgti ir bus tada blogai. Išties kartais ir būdavo taip, kad ką nors apnuodydavo margancofke, tai paskui sunkiai gydydavo. Pardavėjoms paskui būdavo nesaldu, nes kriminalas ir baudžiakas už žmonių apnuodijimą. Bet kadangi dauguma pardavėjų žinodavo, kas gali būti, tai jausdavo saiką ir tos margancofkės pridėdavo saikingai, tik kad vanduo paruduotų.

Šiaip tai margancofkė dažo vandenį violetine spalva, bet kai reaguoja su organiniais junginiais, tai spalva pasikeičia į rudą ir tada gaunasi rudas vandenėlis. Tai tokį rudą vandenį ir parduodavo vietoje kavos. Iš tų pačių realiai prabangių ir puikių itališkų kavos aparatų.

Kai kuriose kavinėse kavos pardavėjos turėjo taisyklę - parduodavo sumaltą kavą pažįstamiems, bet reikalaudavo, kad tie paskui kavos tirščius atneštų atgal, kad ir kaip nuvirtus. Tai tada gaudavosi lengviau su margancofke falsifikuoti, nes žaliavos būdavo daugiau.

Dar žr.

• Myžalinė kava - daug geresnis sovietinės kavos variantas