Literatūrinis negras

Literatūrinis negras (pranc. nègre littéraire), dar kartais vadinamas kaip literatūrinis vergas (pranc. écriture esclave) - tai toksai autorius, kuris kažką kuria, rašo, bet jo darbą paima kiti, tuo pačiu pasiimdami ir autorystę, ir taip toliau. Viešai autoriumi tada tampa kokie nors kiti žmonės ar netgi išvis ne žmonės, o koksai nors UAB.

Angliškai literatūriniai negrai dar vadinami šešėliniais autoriais (angl. ghostwriter), panašiai, kaip siūlo ir kažkurie kalbainiai vadinti, nes gi žinia - "negras" juk yra negražus žodis, todėl taip sakyti negalima.

Išties gi čia kalba ne apie šešėlį, o apie neteisėtą vergovę, nes netgi pačiame autorių ir gretutinių teisių įstatyme yra vienareikšmiškai nurodoma, kad bet koks autoriaus neturtinių teisių perėmimas nėra teisėtas, kitaip tariant - literatūrinė vergovė yra neteisėta. Vienok matyt visokie kalbainiai tiek pripratę vergauti, kad nieko blogo tame nemato, taip kad ir kuria tokius malonybinius pakaitalus, kaip "malonumų paslaugos" (prostitucija) ar "šešėlinė autorystė".

Literatūrinių vergų geriausias laikas buvo sovietmetis, kai jie už visokius kompartijos veikėjus rašydavo įvairius atsiminimus ar kitas knygas, užrašinėdami ir prikurdami, kad gražiau būtų. Taip visokias knygas savo vardais išleido beveik visa LTSR vadovybė, daugelis ir ne po vieną, nors patys nei rašydavo, nei ką. Išties viską padarydavo tie patys literatūriniai negrai.

Mainais tie literatūriniai negrai gaudavo visokias vietas Rašytojų sąjungoje, kokius nros kelialapius, premijas, savo pačių knygų leidimus. Tokiu būdu į viršų iškilo nemažai visokių nelabai gabių, tačiau darbščių autorių. Vienok, kadangi autorystė taip ir likdavo nežinoma, tai ir tų autorių dabar nelabai kas gali nustatyti.