Lietuvių kilmė

Lietuvių kilmė - neabejotinai žydų bei baltų promaišose, gi tą ir genetiniai tyrimai aiškiausiai parodo, kaip ir neabejotinas faktas, kad lietuvių kalba buvo dirbtinai suformuota XIXa. pabaigoje, to gi pagrindiniai kūrėjai - garsus žydas Jonas Jablonskis, truputį užsimaskavęs žydas Jonas Basanavičius ir visai žydas, turėjęs ir esperanto kalbos kūrimo patirtį Liudvikas Zamenhofas. Kitaip tariant, lietuvių kalba, kaip ir lietuvių tauta, susiformavo tiktai XIXa., kaip žydiškos kultūros įsigalėjimo ir prisitaikymo rezultatas Lietuvoje, tuo tarpu lietuviai iš esmės yra tikėjimą pakeitę žydai perkrikštai, gavę ir kultūrinį vietinių pagonių palikimą.

Antropologiniai archeologinių iškasenų tyrimai

Taigi štai ką rodo tyrimai lietuvių kaulų ir kaukolių kitimo bei genetinės medžiagos pokyčiai:

• Apie 3000 metų atgal dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys pagrindinai buvo skandinaviško tipo, kresni, drūti, plačiais žandikauliais ir kitais būdingais sudėjimo bei veido bruožais, fragmentiškai dar matomais kai kuriuose Baltarusijos, Latvijos, Estijos regionuose, gan paplitusiais ir dabartinėje Dzūkijoje.
• Apie 2000 metų atgal prasidėjo intensyvus persimaišymas su slaviškuoju tipažu, visgi išlaikant plačius žandikaulius, drūtą stotą, tačiau tuo metu atsiranda ir išsišovusių žandikaulių, daugiau asteniškojo sudėjimo individų. Pokytis siejamas su slavų migracija, perimant ir vietinę baltiškąją kultūrą, ir įnešant savąją. Istoriškai šitai užsifiksavę kaip keramikos ir laidojimo papročių pokyčiai tame periode, taip pat prasidėjusiu deivės Žemynos kulto nuosmūkiu bei prasidedančiu Perkūno, o vėliau - ir Vėlino kultu.
• Apie 1000 metų atgal atsiranda pirmieji maišymosi su mongoloidiniu tipu požymiai: dar labiau išsišovę žandikauliai, storesnės lūpos, siauresnės akiduobės, tai siejama su pirmaisiais lietuvių ir mongolų-totorių kontaktais, nemenku kiekiu iš totorių pasigrobtų nuotakų, o taip pat ir lietuvių moterų santykiais, taipogi ir labai suaktyvėjusia prekyba.
• Apie 600 metų atgal prasideda perėjimas į semitinį tipažą, kartu ryškėjant ir mongoloidiniams požymiams: lietuviai iš kitų tautų išsiskiria, kaip tamsiaplaukiai, storas lūpas turintys, vieninteliai tarp aplinkinių tautų turi kumpanosių individų. Pagal laikotarpį tai susiejama su masine žydų imigracija į Lietuvą, užkariautomis rusų bei totorių žemėmis ir iš ten masiškai įsivežamomis nuotakomis. Vakariniuose Lietuvos regionuose vyksta kiek ryškesnis frankiškųjų bei germaniškųjų bruožų (plonos lūpos, smaila nosis ir pan.) atsiradimas, sietinas su kryžiuočių invazijomis, tačiau šie požymiai fragmentiški.
• Apie 300 metų atgal vietinis baltiškasis tipažas galutinai pakinta: susiformuoja naujas lietuviškas tipas, turintis neryškius mongoloidinius, visiškai susilpnėjusius nordiškus bruožus, tačiau ryškiai dominuojančius semitinius - storos, apvalainos lūpos, į kumpumą linkusios nosys, pakitusi kaukolės forma, pradeda dominuoti tamsesni plaukai, žalios ar rudos akys. Antropologiškai šis periodas gali būti įvardinamas, kaip naujo lietuviškojo genofondo susiformavimo laikas.

Genetiniai lietuvių kilmės tyrimai

Genetiniai tyrimai patvirtina, kad lietuvių genofondo kintamoji dalis (ta, kuri nesutampa su skirtingų regionų žmonių genais) yra neabejotinai artimiausia semitiniam, o konkrečiau - Rytų Europos žydiškojo genofondo tipui, kuris, lyginant su tradiciniu kitų Europos žydų genofondu, yra patyręs kardinalius pokyčius, itin giliai priartėdamas prie baltiškų, slaviškų, germaniškų ir netgi skandinaviškų genotipų.

• Oksfordo mokslininkai, ištyrę iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos XXa. emigravusių žydų litvakų (aškenazių), lietuvių, latvių, baltarusių ir lenkų šeimų genetinius žemėlapius, nustatė, kad kintamosios indoeuropiečių genų dalies sutapimas tiesiog stebinantis (sutapimas rodo kiek sutampa ta genofondo dalis, kuri kinta priklausomai nuo tautos, o variacijos - kiek natūraliai gali skirtis toji dalis pas skirtingus tos pačios tautos individus - tai rodo maišymosi su kitomis tautomis požymius):
• Lenkijos žydų ir lenkų genofondo sutapimas - 63 proc.
• Lietuvos žydų ir lietuvių - 89 proc.
• Latvijos žydų ir latvių - 51 proc.
• Baltarusijos žydų ir baltarusių - 67 proc.
• Lenkijos žydų ir lietuvių - 89 proc.
• Latvijos žydų ir lietuvių - 84 proc.
• Baltarusijos žydų ir lietuvių - 78 proc.
• Lenkų ir lietuvių - 64 proc.
• Latvių ir lietuvių - 61 proc.
• Baltarusių ir lietuvių - 76 proc.
• Škotų (kontrolinė grupė) ir žydų - 32 proc.
• Škotų (kontrolinė grupė) ir lietuvių - 37 proc.
• Variacijų lygis lietuvių tarpe - 41 proc.
• Variacijų lygis žydų tarpe - 31 proc.
• Variacijų lygis lenkų tarpe - 34 proc.
• Variacijų lygis latvių tarpe - 23 proc.
• Variacijų lygis baltarusių tarpe - 24 proc.

Kaip matome, pagal mokslininkų tyrimus, lietuviai ir žydai litvakai turi beveik vienodą genofondą, t.y., yra daug artimesni, nei pvz., lietuviai ir lenkai ar lietuviai ir latviai , tuo tarpu itin aukštas genetinių variacijų lygis lietuvių tarpe rodo stiprų persimaišymą su kitomis tautomis - netgi gerokai stipresnį, nei pas žydus ar lenkus.