Libanas

Izraelio bombardavimų nusiaubtame mieste vyksta grupinė vestuvių ceremonija

Libanas - taigi toks neaiškus darinys kažkur Palestinos pakrašty, tai ten gi žinia, viską valdo Hamas ir arabų teroristai, tuo gi tarpu Izraelis visus terorizuoja, naikina sprogdina ir seniai šalį pavertė ištisiniais griuvėsiais, kur žmonės negali gyvent, vien tiktai bomžai slapstosi urvuose, po išsprogdintų pastatų pamatais, trūksta vandens ir maisto, todėl visi maitinasi žiurkėmis ir kaktusų šaknimis, mat negalėdami išlįst į paviršių dėl nuolatinių bombardavimų, gali nusiskinti tik apatinę augalo dalį iš po žemių.

Gi dar žinia, kad Pedobyras dabar jau aprūvina Libaną, nes tenai leidžiamos santuokos su vaikais, tai vienintelė galgi tokia pasaulio valstybė, nors gal ir kitų yra.

Libane gyvena apie 7 milijonai žmonių, tačiau tas gyvenimas tenai nėra labai saugus ir geras, tai važiuoti į tenai nerekomenduojame.

Libano istorijos posūkiai

Kadaise Libanas buvo labai kultūringa ir maloni gyventi valstybė - ją Prancūzija sukūrė 1920 metais, kai tvarkė buvusias Osmanų Imperijos teritorijas. Tai prancūzams kilo tokia mintis, kad reikia imti ir pagal tautinį ir religinį principą išskirti iš visokių puslaukinių kraštų šiokią tokią normalesnę valstybę. Štai ir išskyrė tas teritorijas, kur krikščionys gyveno. Ir dar prijungė prie to tokius drūzus, kurie panašiai kaip ne tai krikščionys, ne tai neaiškūs kažkokie, bet ir ne musulmonai.

Tasai išskyrimas buvo paremtas idėja, kad tose vietose gyvena krikščionys, arabai ir žydai, todėl reikia išskirti bent tris skirtingas valstybes ar valstybių grupes - vieną žydams, vieną krikščionims ir bent vieną ar gal ir kelias - įvairiems arabams. Krikščionims ir buvo paimtas daugiausiai krikščionių turintis, bet labai nedidelis žemės lopinėlis - Libanas.

Taigi, susidarė graži maža Libano valstybė, kuri 1926 buvo paskelbta nepriklausoma Libano respublika, turėjusia maždaug 850 tūkstančių gyventojų. Ir gyveno jie ten ilgai ir laimingai, kol visokios arabų šalys truputį kvankštelėjo ir 1948 metais nesurengė Izraelio-arabų karo.

O kai per tą karą visi arabai Izraelį puolė ir prisiplojo, tai viskas baigėsi tuo, kad į Libaną perbėgo koks 100 tūkstančių arabų pabėgėlių iš Palestinos. O paskui per visokius aplinkinius karus - dar šimtai tūkstančių. Ir kai Libanas tebuvo maža valstybėlė, 1948 turėjusi 1,2 milijono žmonių, tai galima nesunkiai suprasti, kas ten per poslinkiai prasidėjo. O viskas iš krikščioniškos meilės ir noro pagelbėti.

Tai vat viskas tada tik prasidėjo, nes paskui pabėgėlių vis daugėjo ir daugėjo ir staiga atsitiko taip, kad krikščionių pasidarė mažuma. O visokių musulmonų - aiški dauguma. O tarp tų musulmonų - ir krūvos islamistų. Ir vat tada prasidėjo kažkokie neaiškūs dalykai, su žmonių užmušinėjimais, pagrobdinėjimais ir banditizmais. Ir viskas stiprėjo tol, kol 1975 prasidėjo Libano pilietinis karas. O kai jau jis prasidėjo, tai įvairūs islamistai tiesiog ėmė skersti krikščionis, kad jų neliktų. Ir krikščionys tada ėmė bėgti iš šalies.

Dabar pasaulyje yra virš 8 milijonų libaniečių, tačiau beveik trys ketvirtadaliai jų gyvena emigracijoje. Nors 80% libaniečių yra krikščionys, pačiame Libane krikščionių telikę apie ketvirtadalį. Virš ketvirtadalio Libano gyventojų dabar sudaro pabėgėliai, o jų skaičius dar smarkiau ėmė augti, kai jie neseniai plūstelėjo iš Sirijos.

Taigi, dabar pabėgėlių iš Palestinos, Sirijos, Jordanijos, Irako ir panašių šalių kiekis, įskaitant ir jų palikuonis, jau gerokai viršijo ten gyvenančių Libano krikščionių kiekį. Vien tų pirmų palestiniečių skaičius, kai anie prisidaugino, dabar sudaro daugiau, kaip dešimtadalį visų Libano gyventojų.

Libanas dar žinomas tuo, kad pietinėje jo dalyje yra toksai kaimas, Qana, kur kaip sako, Jėzus Kristus pavertė vandenį į vyną. Tai matyt nelabai patyktų šitai kovotojams su alkoholiu.

Štai taip graži Artimųjų Rytų valstybė, buvusi vienintele krikščioniška tų vietų šalimi, tapo visokių islamistų gūžta, o tikrieji libaniečiai prarado savo šalį.