Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Gigantiškasis kalmaras
Gigantiškasis kalmaras arba krakenas - tai vienas iš didžiausių planetos padarų, moliuskas, milžiniškas kalmaras. Didžiausi pagauti gigantiškųjų kalmarų egzemplioriai siekia apie 15 metrų ilgio ir apie 250 kilogramų svorio, o netiesiogiai, vertinant pagal randus, aptinkamus ant kašalotų banginių kūno bei tų kašalotų skrandžiuose aptiktas čiuptuvų liekanas, vertinama, kad gali siekti ir gerokai virš 20 metrų, ir galimai išimtiniais atvejais netgi 40 metrų bendro ilgio ir apie 400 kilogramų svorio.
Lotyniškai gigantiškas kalmaras vadinamas įvairiais pavadinimais - Microcosmus, Architeuthus, Dinoteuthis, Dubioteuthis, Megaloteuthis, Megateuthis, Megateuthus, Mouchezis, Plectoteuthis, Steenstrupia.
Viso tokio kalmaro ilgis maždaug trečdaliu tenka kūnui, kurio ilgis, pas pagautus egzempliorius gali siekti apie 5 metrus, o du trečdaliai tenka čiuptuvams, kurių ilgis pas pagautus egzempliorius gali siekti apie 10 metrų.
Didžiausi pasaulio kalmarai
Nors ir gigantiškas pagal savo išmatavimus, tai nėra pats didžiausias kalmaras pagal svorį. Gerokai mažesnis kolosalinis kalmaras, dar vadinamas kaip antarktinis kalmaras (Mesonychoteuthis hamiltoni) kartais pagaunamas egzemplioriais, sveriančiais apie pusę tonos ir siekiančiais 10 metrų ilgio, o spėjimas yra, kad kai kurie egzemplioriai gali sverti 700-1000 kilogramų ir siekti apie 15 metrų ilgio. Taigi, gigantiškasis kalmaras sveria mažiau už tą kolosalinį.
Gigantiškas kalmaras, nors paprastai mažesnis savo svoriu už antarktinius kalmarus, gyvena ne tik aplink Antarktidą, bet per visus vandenynus, įskaitant ir Atlanto vandenyną bei Ramųjį vandenyną, tiesa, kiek skirtingais porūšiais ar, galimai ir rūšimis.
Yra žinomos šios rūšys arba porūšiai:
- Architeuthis dux, paplitęs Atlanto vandenyne
- Architeuthis hartingii
- Architeuthis japonica, sutinkamas apie Japoniją
- Architeuthis kirkii
- Architeuthis martensi, sutinkamas Šiaurės Ramiąjame vandenyne
- Architeuthis physeteris
- Architeuthis sanctipauli, sutinkamas pietinėse, antarktinėse zonose
- Architeuthis stockii
Gigantiškų kalmarų istorija
Legendose apie kalmarus buvo žinoma mažiausiai šimtus metų. Skandinavijos, o ypač norvegų jūrininkų ir ypač žvejų pasakojimuose krakenas buvo čiuptuvus su siurbtukais turinti pabaisa, primenanti aštuonkojį ar kalmarą ir kartais išlendanti į jūros paviršių, nors ir gyvenanti dažniausiai didesniusoe gyliuose, neaptinkama. Krakenai keldavo pavojų jūreiviams, nes nedideles valtis, o kartais ir didesnius laivus užpuldavo ir apversdavo, įtraukdavo į vandenį ir žmones, o šiuos paskandinę - suėsdavo. Kai kuriuose pasakojimuose krakenai buvo nusakomi, kaip didumo sulig sala, galintys paskandinti bet kokį laivą. Kita vertus, vikingų laivai šiuolaikiniu supratimu buvo mikroskopiniai, panašesni į dideles valtis.
Vėlesniais laikais, kai jau ėmė rastis mokslas, kartais būdavo aptinkamos milžiniškų kalmarų liekanos kašalotų skrandžiuose, o kartais paskirus didžiulių kalmarų fragmentus jūra išmesdavo ir į krantą. Pirmas pasaulio gyvūnijos sistematizuotojas Karlas Linėjus, kuris davė pradžią visam darvinizmui, krakenus įtraukė į savo gyvūnijos sistematiką kaip Microcosmus - 1735 išleistoje "Systema Naturae". Bet kadangi įrodymų trūko, iš vėlesnių tos knygos leidimų krakenai buvo pašalinti. Vėlesniais laikais patvirtinimų daugėjo, bet tai visvien būdavo tik riboti tų kalmarų fragmentai, pagal kuriuos sunku buvo spręsti apie tų padarų dydį.
Galutinai į mokslinę klasifikaciją kalmarai buvo įtraukti 1857, su pavadinimu Architeuthis dux, kai danų zoologas Japetus Steenstrup ištyrinėjo vieno tokio kalmaro lavoną, išmestą į krantą Bahamų salose.
Pirmą kartą gyvas kalmaras buvo pagautas 1861 metais, kai prie Kanarų salų, visai netoli nuo Tenerifės prancūzų korvetė Alecton (korvetė - tai toksai nelabai didelis karinis laivas) visai netyčia pastebėjo keistą padarą, plaukiantį netoli jūros paviršiaus. Pirma pabandė jį apšaudyti iš pabūklų, tačiau nelabai sėkmingai. Paskui pabandė užkabinti virvėmis ir įtraukti į laivą. Kalmaro kūno ilgis siekė apie 5 metrus, čiuptuvai - dar apie du kartus ilgesni. Laivo įgulai pavyko užkabinti kalmarą harpūnais, bet kai bandė įtraukti į laivą, kalmaras suplyšo perpus ir įkrito į vandenį. Laivo kapitono vertinimu, kalmaras buvo per didelis, kad korvetės dydžio laivas pajėgtų su juo susitvarkyti. Paties laivo ilgis buvo apie 50 metrų, o vandentalpa - apie 500 tonų.
Vėliau buvo pagaunama ir kitų kalmarų, tačiau jie būdavo kiek mažesni. Po 1870, kelerius metus gigantiški kalmarai labai dažnai buvo aptinkami apie Niufaundlendą, kur juos jūra kurį laiką neretai išmesdavo į krantą. Būtent iš tada yra gauta daugiausiai žinių apie tuos kalmarus, dauguma istorijoje fiksuotų kalmarų buvo kaip tik iš to periodo. Tuo pat metu fiksuota ir atvejų, kai gigantiški kalmarai užpuldinėjo nedidelius žvejybinius laivelius, matomai, susigundę žuvimis. Vienu atveju jūreiviams pavyko išsigelbėti tik po to, kai jie nukapojo kalmaro čiuptuvus, nes šis kone apvertė laivą.
Dar vėliau gigantiškų kalmarų būdavo aptinkama dar ir dar daugiau, tačiau aptinkamų egzempliorių dydis ėmė mažėti. Vienas iš spėjimų - kad tiesiog dėl intensyvios žvejybos kalmarams ėmė trūkti maisto ir todėl jie neužauga tokiu dažnumu ir tokiais kiekiais kaip anksčiau, o visus didesnius sudoroja kašalotai.
Kita vertus, naujesnių laikų mokslininkai, sugebėję nufilmuoti kalmarus, pastebėjo, kad šie labai vengia triukšmo ir todėl keliasi į vis didesnį gylį. Spėjimą įrodė ir faktas, kad pirmus kartus nufilmuoti kalmarus pavyko tik su specialia įranga, kuri nekėlė jokio triukšmo ir buvo užmaskuota taip, kad primintų dideles medūzas.
Dar žr.
Su krakenais siejamas dar ir Ktulas - milžiniškas padaras, tiesa, turintis dar ir sparnelius (greičiausiai - plaukiojimui po vandeniu), ir gal ir kojas. Taip pat su krakenais siejama dar ir Žiulio Verno aprašyta istorija, "20 tūkstančių mylių po vandeniu", kur gigantiškas kalmaras užpuolė povandeninį laivą.