Komforto zona

Komforto zona - toksai bulšitas, kad atseit yra kaip tai žmonėms tokia gera komforto zona ir kodėl tai iš jos reikia išeit. Kodėl iš jos išeit - niekas rišliai paaiškinti negali, o tiktai aiškina, kad atseit reikia todėl, kad būtų paskui geriau. Nors akivaizdu, kad jei jau komforto zona - tai jau ir taip gerai, tai ko čia dar reikia?

Dar dažniau būna, kad apie išėjimą iš komforto zonos aiškina visokie dvasios impregnantai, tiksliau visokie tobulėjimo vadybininkai ir panašūs pročiakrušiai, kurie tik šneka apie komforto zonas, bet net ir nepasako, kodėl iš jų išvis išeit reiktų. Pasako tik kokį nors kliedesį, o kai pasakai, kad čia kliedesys - tai sako, kad reikia išeiti iš komforto zonos.

Dar dažniau apie išėjimus iš komforto zonų kalba visokie vadovai, kurie taip banaliai paasakoja, kad darbuotojams reikia dar dauguiau naujų darbų užkrauti ir kad jie čia priešinasi, nes nenori iš komforto zonos išeit, nors atlyginimas jiems už tuos papildomus darbus ir nedidinamas.

Komforto ir nuolatinio diskomforto zona psichologijoje

Sąvoka "komforto zona" yra atėjusi iš psichologijos, kur buvo pastebėta, kad prie neurozių įvairūs pacientai yra išties nuolatiniame diskomforte, t.y., tam tikroje būsenoje, kur jie beveik nuolat yra nelaimingi, kenčiantys, negaunantys nieko gero ir taip toliau. Nepaisant to, tokioje nelaimingoje būklėje esantys žmonės visvien nenorėdavo ir nedrįsdavo nieko keisti savo elgesyje ir gyvenime.

Bene pirmas ryškiai tokius atvejus apibūdino Alfred Adler, kuris įvardino du visai skirtingus tokio nenorėjimo nieko keisti aspektus: visų pirma - tai baimę, nesaugumo pojūtį, kylantį iš nežinomybės, nežinojimo, kas bus, jei kažką savo gyvenime pakeisi. Kitas aspektas buvo dar ryškesnis - tai tiesiog tingėjimas ir nenorėjimas atsakyti už savo paties veiksmus, už savo paties gyvenimą ir už pasiekimus.

Gavosi taip, kad daugybei neurotikų yra daug patogiau skųstis dėl to, kad viskas yra blogai, bet jie išties nieko nenori keisti, nes bijo, kad gali nutikti kažkas negero, o be to - dar ir tingi. Todėl jiems lengviau dėl savo bėdų kaltinti kitus žmones, aplinkybes ir panašiai, bet visvien nieko nekeisti, netgi jei jų situacija yra bloga.

Būtent tokia neurotikų situacija vėliau buvo vadinama nuolatinio (permanentinio) diskomforto zona, menamo komforto zona ir panašiai, o galų gale - tiesiog komforto zona, nes išties neurotikas savo tragiškoje būklėje jaučiasi komfortiškai, lyginant su tuo, kaip būtų, jei jam reiktų daryti kokius nors pokyčius.

Kadangi toksai neurotiškas komfortas yra netikras, melagingas - tai ir reikia pripažinti, kad geriau jo atsisakyti ir po šiokių tokių pastangų gauti tikrą, kardinaliai geresnį komfortą.

Vėlesnėse metodikose, kuriose būdavo nagrinėjami pozityvūs pokyčiai (coaching, Viviane Launer, pokyčių ratas), jau daug aiškiau būdavo įvardinama, kad norint pasiekti gyvenimą gerinančius pokyčius, reikia kažką imti daryti kitaip, ne taip, kaip iki tol. O tai visada reiškia tam tikrą diskomfortą - išėjimą iš komforto zonos, darymą kažko, kas nėra malonu, kas reikalauja pastangų, kas gali būti baisu ir panašiai.

Jau daug vėliau šitą terminą perėmė visokie bulšito skleidėjai, rengiantys įvairius makaroniškus seminarus, paskaitas ir panašiai. Terminas būdavo naudojamas tiek nesąmoningai ir kur ir kaip papuola, kad greitai buvo visiškai sukompromituotas. Tačiau kartu dėl tų bulšiterių terminas tapo labai plačiai žinomu. Šiuo metu terminas dažniausiai pasitaiko kartu su tokiais bulšito terminais, kaip lyderystė ir panašūs, naudojami korporatyvių kliedesių mokymuose.