Invalidkė

Įprasčiausias, SMZ-S3D modelio invalidkė. Tokių SSRS buvo pagaminta apie 200 tūkstančių, gaminta nuo 1970 iki pat SSRS subyrėjimo.

Senesnio modelio invalidkė - SMZ-S3A. Tokių SSRS buvo pagaminta irgi apie 200 tūkstančių. Gaminta buvo nuo 1958 iki 1970 metų.

Invalidkė - toksai sovietinis mikroautomobilis, gamintas senais laikais ir buvęs dar smarkiai prastesniu, nei Zaporožietis. Kažkoks tiesiog neįtikėtinas, mikroskopinis, net vaikams per mažas bezdalas, išspausdavęs gal kokių 20km/h greitį, tačiau gesdavęs kas keletą kilometrų nuvažiuoto kelio. Istorija sako, kad netgi tuo metu, kai invalidkės buvo gaminamos, jų važiuojančių niekas nematydavo, nes tai buvo tiesiog... Na, tiesiog to nebuvo.

Iki šiol mįslė, kodėl ir kaip tos invalidkės atsirado ir kodėl jas gamino, nors jos negalėdavo važiuoti.

Tiesa, buvo kartas kažkuriame Šuriko nuotykių filme, kur rodė esą važiuojančią senesnio modelio invalidkę. Bet išties netgi ir tame filme ta invalidkė vienoje scenoje ne važiavo, o tiesiog stovėjo vietoje ir buvo naudojama, kaip dekoracija. Tuo tarpu kitoje scenoje ji tiesiog važiavo nuo kalno ir aiškiai matėsi, kad važiuoja tiesiog laisva rida, o ne su veikiančiu varikliu.

Teoriškai į senąsias, SMZ-S3A invalidkes buvo montuojamas 8AG Iž motociklo motoras, su kuriuo šita mašina atseit galėjo pasiekti 60 km/h greitį. Į naujesnes, SMZ-S3D modelio invalidkes buvo dedami 12AG, o paskui ir 14AG Iž Planeta motociklo varikliai. Šios invalidkės teoriškai turėjo pasiekti apie 70 km/h greitį. Praktikoje tos galios visvien neužtekdavo važiavimui, o ir varikliai buvo nepatikimi, prastai veikiantys. Maksimalus pasiekiamas greitis, esant geroms sąlygoms, būdavo apie 30-40 km/h, bet ir tai tik labai ilgoje distancijoje, kur gaudavosi įsibėgėti (dinamiškumas buvo tragiškas), ir tik su sąlyga, kad pavėjui ir nuo kalno. Miesto sąlygomis važiuojant, invalidkė praktikoje neviršydavo maždaug 20 km/h greičio. Aišku, net ir tai būdavo tik su sąlyga, kad invalidkė išvis važiuodavo. Tačiau kai praktinis MTBF po kelių mėnesių eksploatacijos nukrenta iki pusvalandžio ar dar mažiau, apie važinėjimą kalbėti tiesiog nelieka jokios prasmės.

Visos kieno nors matytos invalidkės tiesiog pūdavo kur nors kiemuose ar šiukšlynuose. O kodėl jas pirkdavo? Ogi todėl, kad jei atsisakai pirkti mašiną, kurią tau skiria pagal invalidumo paskyrą, tai paskui ilgai ilgai negauni kitos paskyros. O štai vis gaunant paskyrą, būdavo nelabai didelis šansas, kad gausi paskyrą ir geresnei mašinai - seniausiais laikais - kokiam nors ankstyvų modelių Moskvič, o vėlesniais laikais - Zaporožiečiui.

Tiesa, buvo visgi viena išimtis su invalidkių važiavimu - kai kurie itin nagingi meistrai persidirbdavo tas mašinas, į jas įmontuodami kokį nors normaliau veikiantį variklį iš padoresnio motociklo ar valties, tai su juo visai galėdavo važinėti. Tokių perdirbimų, iš dalies padarytų dėl smagumo, daugiau atsirado po sovietmečio pabaigos Rusijoje ir Ukrainoje - žmonės galėdavo lengviau gauti dalių, o vis dar norėdavo smagintis iš tų nesąmonių, nes ir toliau gyveno skurde. Taip ir smagindavosi su invalidkių perdirbimais. Tik tada jau po kiek laiko kildavo kitos bėdos - nelaikydavo stabdžiai, pareidavo ratų guoliai ir panašiai. Tačiau tai jau buvo retesnės ir menkesnės bėdos.