Internavimo centras

Internavimo centras arba Internavimo stovykla - tai toksai korektiškesnis pavadinimas koncentracijos stovyklai, kai nenorima tokios stovyklos taip vadinti. Paprastai internavimo centrai, kaip ir tos stovyklos, yra skirti tiesiog neapibrėžtam žmonių laikymui, kai tie žmonės kažkodėl negali būti paleisti į laisvę, o vat teisėtai įkalinti jų irgi nesigauna.

Dažniausiai internavimo centrais vadinamos tokios koncentracijos stovyklos, kurios nėra skirtos karo belaisviams (t.y., nėra karo belaisvių stovyklos) ir kurios nėra skirtos pabėgėliams (t.y., nėra pabėgėlių stovyklos), ir kartu nesinori jų vadinti šiaip koncentracijos stovyklomis.

Internavimo centrai gali būti skirti, pvz., tokiems tikslams:

• Užsienio piliečių laikymui, kai šiems nesuteikiamas pabėgėlių statusas, nors jie pakliuvę į šalies vidų
• Užsienio šalių karo belaisvių laikymui, kai šiems nėra suteikiamas karo belaisvių statusas
• Tam tikrų neteisiniais būdais pagrobtų asmenų, pvz., teroristų laikymui formaliai ne kalėjimuose
• Pagrobtų kam nors labai reikalingų asmenų (pvz., gydytojų, inžinierių, mokslininkų) laikymui, juos įdarbinant
• Okupuotos valstybės politikų, valdininkų, pareigūnų, karininkų ir pan. laikymui, formaliai jų neįkalinant

Kaip pvz., kai Lietuva atgavo Vilnių, į Lietuvą pakliuvo nemažas kiekis Lenkijos kariškių, su kuria formaliai buvo sudarytos paliaubos ir Lietuva faktiškai nekariavo. Lenkijai žlugus (ją okupavo III Reichas ir SSRS), lenkų kariškiai liko ir be savo valstybės, ir kartu kaip ir ne karo belaisviai. Jiems buvo sukurti internavimo centrai, kuriuose jie kurį laiką buvo laikomi. Vėliau, po to, kai SSRS aneksavo Lietuvą, lenkų kariškius perėmė SSRS, kuri dalį išvežė į savus konclagerius, o dalį tiesiog išžudė.